Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės edukacijos fakulteto (LEU SEF) II kurso studentė Jolita Grincevičiūtė, studijuojanti socialinę pedagogiką, jau pirmame kurse gavo užduotį pamėginti užsiimti savanoriška veikla. Pasak Jolitos, savanoriška veikla skatina aktyvumą ir įsitraukimą į socialinį gyvenimą. „Ši užduotis buvo tikras galvos skausmas. Nesu iš tų studentų, kurie mėgsta tinginiauti. Man patiko savanoriškos veiklos idėja, aš tikrai labai norėjau ją realizuoti. Bet neįsivaizdavau nei kur, nei ką galėčiau daryti“, – teigia pašnekovė.
Jolita savanoriška veikla nusprendė užsiimti Elektrėnų, savo gimtojo miesto, vaikų globos namuose. „Norėjau nuveikti kažką gero ten, kur užaugau. Aš labai mėgstu iššūkius, todėl sąmoningai nesirinkau lengviausio varianto. Taigi pradėjau savanoriauti kiekvieną savaitgalį po 4–6 valandas. Nebuvo jokio grafiko. Tiesiog nebenorėdavau iš ten išeiti. Daugumai vaikų labai trūko dėmesio, kiekvienas norėjo būti pastebėtas, o aš norėjau pabendrauti su visais“, – apie savo pasirinkimo motyvus ir savanoriškos veiklos ypatumus pasakoja studentė. Pašnekovės nuomone, globos namuose dirba per mažai socialinių pedagogų, nes du ar trys žmonės neskirs pakankamai dėmesio visiems ten esantiems vaikams.
„Nors savanorystė mane labai išsekindavo psichologiškai, bet jaučiausi reikalinga, o tai kompensuodavo viską“, – teigia Jolita, kuri, pradėjusi savanoriauti vaikų globos namuose, pagalvodavo, kad pasirinko ne tą instituciją. Mat iš pradžių vaikai nenorėjo su mergina bendrauti, retai įsitraukdavo į studentės siūlomas veiklas. Jolita net girdėdavo įvairių pašaipų. „Tik vėliau supratau, kad jie mane tarsi tikrino. Kai susipažinome artimiau, vaikai suprato, kad gali manimi pasitikėti. Tapau jiems sava“, – apie darbo sunkumus ir pasiektus rezultatus pasakoja J. Grincevičiūtė.
Ši savanoriška veikla merginai suteikė labai daug įvairios patirties, leido suprasti, kad visi vaikai, kurie gyvena vaikų globos namuose, turi tam tikrų problemų. Jų gyvenime nėra nei tėčio, nei mamos, todėl tokie vaikai labai pažeidžiami, reikalauja išskirtinio dėmesio. „Ypač tuo įsitikinau tada, kai šią vasarą pradėjau dirbti Vievio vaikų darželyje-lopšelyje „Eglutė“. Darbo atmosfera pasikeitė kardinaliai. Darželyje buvo daug gerų emocijų. Aš net ne taip pavargdavau, nors su vaikais praleisdavau daugiau laiko“, – sako Jolita.
Studentė labai džiaugiasi, kad turėjo progą eiti grupės auklėtojos pareigas. Mergina, po vasaros atostogų grįžusi į universitetą, netgi galvojo pakeisti savo kvalifikaciją ir studijuoti ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką, nes labai patiko dirbti darželyje. Vis dėlto Jolita nusprendė, kad į socialinę pedagogiką įstojo ne be reikalo… Be to, pasak pašnekovės, socialinės pedagogikos studijos suteikia galimybių save realizuoti ne tik vienoje srityje. „Pabuvusi tarp linksmų vaikų, jaučiausi labai gerai, bet aš vis negalėjau pamiršti tų, kurie nėra laimingi. Savanoriška veikla pakeitė mano požiūrį. Aš supratau, kad matyti laimingas vaiko akis yra labai svarbu, bet dar svarbiau yra padaryti taip, kad liūdnos akys pradėtų spindėti laime“, – tvirtina ji.
Jau dvi savaites studentė savanoriauja LEU laikraščio „Šviesa“ redakcijoje. „Šį sprendimą lėmė domėjimasis žurnalistika, pomėgis rašyti, kurti, todėl norėjau save išmėginti ir šioje srityje. Esu labai laiminga“, – su šypsena pokalbį baigia aktyvi LEU studentė, šiuo metu dirbanti aukle.
LEU