„Nuo tada, kai pradėjau rimtai sportuoti, mane į priekį veda noras tobulėti. Kai matau, kad galiu bėgti vis geriau ir geriau, negaliu sustoti. Žinoma, traumos ne kartą bandė man pakišti koją, bet tada supratau, kad mano noras didesnis už skausmą“, – sako maratonininkė Vaida Žūsinaitė, kuri balandžio mėnesį Hanoveryje (Vokietijoje) maratoną įveikė per 2 val. 32 min. 50 sek., jame užėmė penktąją vietą ir užsitikrino kelialapį į šių metų olimpines žaidynes. Įgyvendinusi vieną iš savo ilgai puoselėtų svajonių, sportininkė neleidžia sau atsipalaiduoti ir intensyviai ruošiasi debiutui Rio de Žaneiro olimpiadoje. Tikėti savimi ją skatina ne tik sporto rezultatai, bet ir didžiulis aplinkinių žmonių palaikymas bei tikėjimas jos galimybėmis.
Tau atiteko trečiasis kelialapis į šių metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes: pasiekei trečią geriausią rezultatą tarp potencialių Lietuvos atstovių. Kiek metų puoselėjai svajonę dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
Šią svajonę tikriausiai turėjau nuo tada, kai pradėjau rimtai treniruotis, tačiau tada ji man atrodė nereali. Kad galiu pakliūti į olimpiadą, patikėjau dar 2012 metais, kai iki jos man trūko visai nedaug. Todėl visą tą laiką iki dabar gyvenau mintimis, kad į Rio de Žaneiro olimpiadą tikrai pateksiu.
Ar nebuvo apleidęs tikėjimas, kad pavyks patekti tarp trijų geriausiųjų?
Buvo visokių dienų, kartais tikėjimas apleisdavo, bet tik trumpam. Manimi labai tikėjo artimieji ir draugai, todėl vis labiau savimi tikėjau pati. Mane supa daug sportuojančių žmonių, kurie labai palaiko, o tai mane motyvuoja.
Ką pirmiausia pagalvojai supratusi, kad įvykdei vieną didžiausių savo šių metų tikslų?
Iš pradžių nebuvo jokių minčių, tik didelis džiaugsmas, sunku nusakyti tą jausmą. Tačiau tikriausiai daugiau emocijų mane užplūdo kirtus finišo liniją ir pamačius savo pasiektą rezultatą. Užvaldė tokios emocijos, kad kai kuriuos momentus prisiminiau tik tada, kai pamačiau fotografijas.
Ilgą laiką Tavo rungtys buvo 3000 metrų su kliūtimis ir 5000 metrų bėgimas. Kada pajutai, kad esi pasirengusi maratonui?
Kad bėgsiu maratoną, žinojau jau seniai, tačiau galbūt jaučiausi tam silpna fiziškai. Ilgą laiką mane kamavo visokios traumos, todėl bėgti maratono nedrįsau. Tačiau nuo 2012 metų man nesėkmingai klostėsi ir varžybos bėgimo takelyje. 2014 metais dėl nugaros skausmų nepavyko savęs realizuoti stadione, nors buvo įdėta labai daug darbo. Tai buvo lyg postūmis kažką keisti, o kad darbas nenueitų veltui, nusprendžiau išbandyti maratoną. Tada supratau, kad galiu gerai bėgti maratoną, ir nusprendžiau daugiau nebesiblaškyti ir sutelkti dėmesį tik į vieną rungtį. Dabar suprantu, kad žengtas žingsnis buvo teisingas.
Rimtai sportuoji jau maždaug dešimtmetį. Iš kur tiek valios nesustoti? Per tą laiką Tave bandė sustabdyti ne viena rimta trauma…
Nuo tada, kai pradėjau rimtai sportuoti, mane į priekį veda noras tobulėti. Kai matau, kad galiu bėgti geriau ir geriau, negaliu sustoti. Tai mano savirealizacija. Žinoma, traumos bandė man pakišti koją, bet tada supratau, kad mano noras didesnis už skausmą. Taip pat negaliu pamiršti artimųjų ir draugų palaikymo, nes jie ne tik mane motyvuoja, kai sekasi, bet ir padeda ištverti sunkiausiais momentais. Praėjusiais metais prieš pat Universiadą ir Pasaulio čempionatą patyriau stresinį kojos lūžį, nebėgiojau daugiau nei 2 mėnesius, bet per tą laiką supratau, kad mane supa nuostabūs žmonės, kurie kartais manimi tiki labiau negu aš pati.
Ar didelę įtaką rezultatams daro vidinė savijauta?
Labai didelę. Neigiamos emocijos neigiamai veikia ir rezultatus. Tačiau aš išmokau nuo to atsiriboti. Į intrigas tiesiog nesiveliu, nebekreipiu dėmesio, kas ir ką kalba, reaguoju ramiai. Kartais labai juokinga stebėti žmones, kurie laukia iš manęs kokios nors reakcijos, bet nesulaukia. Tai kenkia ne man, o jiems patiems.
Kokie bus ateinantys keli mėnesiai iki olimpinių žaidynių?
Ateinantys mėnesiai bus darbingi, laukia kelerios varžybos, vėliau – stovykla. Galima sakyti, visa vasara jau suplanuota. Būsiu olimpinių žaidynių debiutantė, todėl noriu pasirodyti kuo geriau.
O kas po žaidynių?..
Po olimpiados leisiu sau pailsėti. Su draugu Mariumi, kaip ir po kiekvieno įtempto sezono, keliausime – tai mūsų bendras hobis.
Ar niekada nebuvo kilusių minčių savo sportinius tikslus iškeisti į karjeros siekimą kitoje srityje? Juk esi baigusi su sportu visiškai nesusijusias studijas. Ar įmanoma viską susieti?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tokių minčių nebuvo. Jos kartais aplanko ir dabar, kai suprantu, kad sportas – tai ne darbas, nes iš to pinigų neuždirbu. Tai hobis, dėl kurio reikia dirbti, o su juo suderinti darbą sunku. Tačiau sportuodama ir taip save realizuodama aš jaučiuosi laiminga, o tai man yra svarbiausia.
Ar besimokydama mokykloje pagalvodavai, kad būsi profesionali sportininkė?
Nei aš pati, nei aplinkiniai niekada apie tai negalvojo. Sporto srityje man visada sekėsi, tačiau taip pat gerai mokiausi, buvau viena iš pirmūnių. Draugai manė, kad būsiu bankininkė. Panašiai mąsčiau ir aš. Neseniai būdama pas tėvus Alytuje radau seną savo rašinėlį. Jame rašiau, kad užaugusi būsiu advokatė ir ginsiu nekaltus žmones (šypsosi – red. past.).
Ne tik intensyviai treniruojiesi, bet ir dirbi trenere. Kaip siekti norimų rezultatų sekasi Tavo treniruojamiems žmonėms?
Mano auklėtiniams sekasi puikiai. Kartais labai stebiuosi žmonių užsispyrimu ir tikslo siekimu, tokio charakterio, kokį turi kai kurie mano treniruojami auklėtiniai, gali pavydėti bet kuris profesionalus sportininkas. Smagu matyti, kaip jie tobulėja ir džiaugiasi pasiektais rezultatais, kartu su jais džiaugiuosi ir aš.
Ar pagalvoji ateityje atidaryti savo sporto klubą? Galbūt turi kitokių planų?
Minčių turiu visokių, tačiau tai dar yra svajonės, todėl nenoriu jų išduoti (šypsosi – red. past.) Kol kas daugiausia laiko skiriu sportui, noriu sutelkti dėmesį į jį, laiko dar kitai veiklai nerasčiau.
Galbūt aistra sportui esi užkrėtusi ir artimus žmones, draugus?
Tikrai taip! Bėgioti pradėjo nemažai mano draugų. O šiuo metu pirmajam savo maratonui ruošiasi mano brolis Gediminas. Esu jo trenerė, rašau treniruočių planus. Jis labai užsispyręs, ir tikiu, kad viskas jam pasiseks puikiai.
Jau dešimt metų gyveni Vilniuje, tačiau nepamiršti ir gimtojo Alytaus. Ar pasvajoji kada nors grįžti į jį gyventi?
Išvykusi studijuoti į sostinę, maniau, kad tikrai grįšiu į Alytų, o dabar tų minčių vis mažiau, nes man labai patinka Vilnius. Tačiau niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, todėl neatmetu galimybės kada nors sugrįžti į gimtinę. Alytus dabar labai išgražėjęs, grįžusi negaliu atsidžiaugti, kad yra tiek daug trasų bėgimui.
Kokia kita veikla šiuo metu užima svarbią vietą Tavo gyvenime?
Tikriausiai tai yra treniravimas, jam skiriu nemažai savo likusio laiko. Taip pat kartais skaitau ir užsiimu kokiais nors rankdarbiais, tačiau prieš svarbias varžybas man labai sunku susikaupti kitai veiklai, todėl tam randu vis mažiau laiko.
Ar galėtum atskleisti tris įdomius faktus apie save?
Negaliu užmigti be ausų kištukų.
Man laimę neša skaičius 13.
Turiu talismaną meškutį, kuriam net siuvu rūbus (šypsosi – red. past.).
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Vaidos Žūsinaitės asmeninio archyvo