Martynas Levickis prieš keletą metų sužavėjo Lietuvą akordeono muzika, ir lietuvių meilė jaunam atlikėjui niekur nedingo. Ji augo kartu su jo vis didėjančiomis ambicijomis ir profesionalumu. LNK laidoje „Bus visko“ – interviu apie mažą berniuką ir didelius jo tikslus, begalinį darbą ir užsispyrimą, kuris nuvedė jį į karališkuosius rūmus Didžiojoje Britanijoje.
Martynas buvo pastebėtas paties princo Čarlzo. Šis pareiškė pageidavimą atvykti į Martyno repeticiją – tai davė impulsą būsimai vaikino šlovei. Martynas prisimena jaudinančią susitikimo akimirką. „Studijos sienos buvo su langais, todėl pamačiau visą svitą, einančią durų link. Suprantu, kad netrukus reikės atsistoti ir pasisveikinti su princu. Visas kūnas virpa iš jaudulio. Bet kai tai įvyksta, viduje gera ir šilta.“
Klausant tokių istorijų galima pamanyti, jog šis vaikinas – iš turtingos ir galingos šeimos, galėjusios jam nupirkti mokslus Londone esančioje Karališkojoje akademijoje. Tačiau viskas buvo visiškai kitaip. Martynas tėčio neturėjo, augo tik su mama, o akordeonu pradėjo groti tik dėl to, kad šeima negalėjo įpirkti jo išsvajoto pianino. Muzikanto dvasia buvo užprogramuota jo kraujyje. Šeima skatino vaikiną kuo daugiau groti ir net atleisdavo nuo ūkio darbų. Todėl laidos metu Martynas prisiminė tetos išsakytą frazę, padėjusią jam suprasti, jog duonai sau užsidirbs tik iš muzikos: „Grok, nes mėšlo kabint nereikės.“
Šiaulių miesto savivaldybė jam nupirko profesionalų instrumentą, o viena įmonė net išleido į mokslus Anglijoje. Ir baigęs dvylika klasių jaunuolis pakėlė sparnus į Londoną. Į jį atvykęs pajuto, kad lengva nebus. „Londone buvau niekam nereikalingas. Tada supratau, kad maža šalis, niekam tu neįdomus, groti taip pat nebemoki. Visa tai gniuždė. Būdavo tokių momentų, kai trankydavau kumščiais į sieną, apimtas isterijos. Dėl tokio didelio darbų kiekio ir tokio mažo rezultato.“
Martynas nesuprato ir kalbos, nors, rodėsi, kad ją moka. Namuose paguodos taip pat nebuvo. Jis gyveno toli nuo Karališkosios akademijos, todėl po sunkios darbo dienos akademijoje, nešinas savo instrumentu, jis dar ilgai važiuodavo namo, kur turėdavo atgauti jėgas. Tačiau besinuomodamas pigiausią kambarį lietuvių šeimoje, susidūrė su šeimininkų alkoholizmu. „Būdavo tokių momentų, kai pirmadienį ryte eidamas į akademiją turėdavau perlipti ant žemės gulinčių visiškai nusigėrusių žmonių kūnus. Jie būdavo tokie girti, kad, rodos, negyvi. Ir tai matyti toli nuo namų esančiam aštuoniolikmečiui buvo labai sunku.“
Vis dėlto visi blogi dalykai baigiasi. Ledai ėmė tirpti, o atkaklus Martyno darbas jį atvedė iki kiekvieno muzikanto svajonės – jis gavo princo Čarlzo jam skirtą laišką. „Ten buvo parašyta, kad mano repeticijų studijoje apsilankys princas, o apie tai pasakoti niekam negaliu, konfidencialu. Aišku, nesusilaikiau ir pasakiau savo artimiesiems, kad susipažinsiu su princu. Turėjau išmokti visą galybę protokolo taisyklių. Pavyzdžiui, negali pradėti pokalbio pirmas, tiesiog atsakinėji į princo klausimus ir nieko neklausinėji.“
Tačiau tai buvo tik pradžia. Vėliau Martynas buvo pakviestas į princo Čarlzo organizuojamą labdaringą renginį. Didysis lūžis įvyko jam grojant „Classic FM“ – tada jis buvo pastebėtas kitos karališkosios šeimos narės.
Su kokiais iššūkiais susidūrė Martynas, vykdamas į karališkuosius namus, kaip turėjo sužavėti visus, kad kartą per mėnesį būtų kviečiamas į arbatos ceremoniją ir vakarieniauti, ir už kokią dovaną karališkoji šeima sumokėjo net 30 tūkst. eurų – laidoje „Bus visko“ per LNK.
LNK nuotr.