Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai perspėja: dabartinėmis sušvelninto karantino sąlygomis turime būti itin atidūs, atsakingi, rūpintis vieni kitais ir toliau išlaikyti fizinį atstumą, nes vėl pasirodė atvežtinių atvejų, nepavyksta visiškai sustabdyti viruso plitimo nustatytuose židiniuose. Jei nesisaugosime ir nustosime laikytis saugumo rekomendacijų, kovos su virusu pabaiga kelsis į vasaros antrąją pusę.
Prieš trejetą savaičių VDU sukurto matematinio COVID-19 modelio prognozės rodė, kad laikydamiesi nors ir sušvelninto karantino sąlygų gegužės pabaigoje turėtume priartėti prie minimalaus nustatytų užsikrėtimo atvejų per parą. Paskutinėmis gegužės ir pirmomis birželio dienomis jau galėtume sulaukti džiugios žinios, kai per parą nebūtų nustatyta nė vieno naujo atvejo. Tokio pandemijos eigos scenarijaus tikėjomės prieš didesnius karantino reikalavimų sušvelninimus.
Gegužės pradžia nieko netikėto nepranašavo. Kaip ir buvo prognozuota, atliekant po keletą tūkstančių testų per parą, teigiamų atvejų skaičius pradėjo pamažu leistis į apačią. Per pirmą gegužės savaitę vidutinis paros atvejų skaičius siekė 5–6, gegužės 7 dieną netgi buvo užfiksuotas mažiausio atvejų skaičiaus rekordas. Tą parą buvo nustatyti tik 3 teigiami COVID-19 testo atvejai. Pokyčiai prasidėjo netikėtai, kai gegužės 9 d. nustatytų atvejų skaičius šoktelėjo iki 35. Ir nors didžioji dalis atvejų buvo fiksuoti vadinamuosiuose viruso židiniuose – 15 atvejų Antavilių globos namuose ir 10 atvejų Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, – nustojo mažėti ir kitų tiesiogiai nesusijusių su židiniais atvejų skaičius. Štai gegužės mėnesio užfiksuotų atvejų grafikas.
„Dažnai Lietuvoje džiaugiamasi, kad nustatytų atvejų kreivė yra plokščia. Jeigu turima galvoje, kad ta kreivė yra daugiau ar mažiau lygiagreti x ašiai, t. y. iš esmės nei kyla, nei leidžiasi, tuomet džiaugtis nėra dėl ko. Pandemijos viduryje nedidėjantis nustatytų atvejų skaičius tikrai galėjo mus džiuginti, tačiau dabar ta kreivė jau turėtų leistis žemyn. Jos balansavimas apie tą patį nustatytų per parą atvejų skaičių rodo, kad viruso atsitraukimas sustojo. Aišku, situaciją pagerina tai, kad didesnė nustatytųjų atvejų dalis tenka lokalizuotiems viruso židiniams, tačiau židinių skaičius nemažėja ir nėra visiškos garantijos, kad, pavyzdžiui, užsikrėtę darbuotojai patys to dar nežinodami neužkrės kitų, esančių už židinio ribų, o nustatyti visus turėtus kontaktus nėra taip paprasta“, – teigia tikimybinį imitacinį modelį sukūrusios mokslininkų grupės vadovas VDU Informatikos fakulteto Matematikos ir statistikos katedros profesorius Juozas Augutis.
Atsiveriant valstybių sienoms prasideda ir žmonių tarptautinis judėjimas. Deja, kartu atsinaujina ir įvežtinių užsikrėtimo atvejų grėsmė. Pirmuosius tokius atvejus Lietuvoje jau skaičiuojame. Tačiau didesnis nerimas kyla dėl kovos su pandemija šalies viduje.
Pasak profesoriaus, suprantamas ir pagrįstas noras, pirmiausia paslaugų verslo, kuo greičiau sugrįžti į įprastą gyvenimą. Kad ir kokie kūrybingi būtume, visavertiškai pakeisti gyvenimo, verslo ar kūrybos vien tik nuotoliniu būdu neįmanoma, jau nekalbant apie milžiniškus valstybės patiriamus ekonominius nuostolius. Artėja vasara, poilsio, kultūrinių renginių, mokslo metų pabaigos ir kitų švenčių laikotarpis. „Per tuos kelis viruso apgulties mėnesius visi įpratome girdėti kasdienes naujų užsikrėtimų ir net mirčių suvestines, nebereaguojame į tai taip jautriai kaip anksčiau. Vis dažniau susitinkame, vis dažniau užsukame į darbovietes, vis dažniau pamirštame užsidėti veido kaukę ar pirštines, ir kartais užbėgame į priekį po truputį laisvėjantiems karantino reikalavimams. Tiesa, kai kur matome ir didesnį atsargumą, bendruomenių rūpinimąsi dėl savo narių saugumo. Pavyzdžiui, švietimo įstaigos, nors ir turėdamos leidimą sugrįžti prie kontaktinio darbo formų, labai rimtai vertino ir svarstė tokias galimybes. Didžioji jų dalis vis dėlto apsisprendė nerizikuoti ir mokslo metus užbaigti nuotoliniu būdu“, – pasakoja J. Augutis.
Ar pagrįstas toks atsargumas? Dabar jau dauguma žino, kad pandemijos eigos pobūdį iš esmės lemia ligos pernašos koeficientas R0. Jis parodo, kiek viruso nešiotojas per ligos laikotarpį vidutiniškai gali užkrėsti kitų žmonių. Jeigu šis rodiklis mažesnis už vienetą, užsikrėtimų skaičius laikui bėgant mažėja. Tačiau rodikliui pakilus virš vieneto, prasideda labai spartus užsikrėtimų skaičiaus didėjimas. Tokią situaciją stebėjome kovo mėnesį.
Kaip teigia prof. Juozas Augutis, rodiklio R0 reikšmė priklauso nuo daug aplinkybių – kai kurios iš jų nesusijusios su mūsų veikla, tačiau viena svarbiausių priemonių, kuri sustabdo jo augimą, yra karantinas, tiksliau sakant, griežtas karantino sąlygų laikymasis. Prieš karantino įvedimą Lietuvoje viruso pernašos koeficientas R0 svyravo tarp 3–5. Kovo viduryje, pradėjus didinti testavimų apimtis, pasimatė ir šio koeficiento galia. Užsikrėtimų skaičius nuo kelių atvejų per parą labai greitai pakilo iki 50–60 atvejų. Įvestas gana griežtas karantinas ir visuomenės sąmoningumas davė savo vaisius. Maždaug po mėnesio užsikrėtimo atvejų skaičius sumažėjo dvigubai, ir, nežiūrint į tai, kad balandžio antrojoje pusėje buvo padaryti nedideli karantino sušvelninimai, nustatomų užsikrėtimo atvejų skaičius toliau mažėjo. Taigi mažėjo ir koeficiento R0 reikšmė. Balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje ši reikšmė, atsižvelgiant į nustatomų užsikrėtimo atvejų skaičių, buvo apie 0,3–0,4. Deja, kaip jau buvo minėta, apie gegužės vidurį mažėjimas sustojo, ir naujų užsikrėtimų skaičius ėmė svyruoti apie 10–12 atvejų per parą. Netgi atmetus susirgimus pačiuose židiniuose, palikus 5–6 atvejus per parą, jau nebeturime mažėjimo tendencijos. Įvedę į modelį nustatytų atvejų skaičius, nesunkiai galime nustatyti, kokia koeficiento R0 reikšmė atitinka paskutinės savaitės situaciją.
„Tokiai padėčiai, kokia susiklostė Lietuvoje paskutinę gegužės savaitę, modeliuoti koeficiento R0 reikšmė turėjo pakilti iki 0,7–0,8. Tai jau signalas, kad pradedame artėti prie vieneto zonos. Didėjant koeficientui pandemijos pabaiga keliasi į priekį, t. y. liepos–rugpjūčio mėnesį“, – perspėja mokslininkas.
Jis atkreipia dėmesį, kad karantino sąlygų švelnėjimas yra neišvengiamas, ir daugiau atsakomybės suvaldant pandemiją guls ant mūsų visų pečių. Vis dažniau patys turėsime nuspręsti, kaip mums elgtis, kaip saugoti save ir aplinkinius. Negalime pamiršti, kad virusas nevienodai pavojingas skirtingiems žmonėms, todėl kiekvienas mūsų veiksmas turi būti vertinamas per bendruomeninį interesą. Tikimasi, kad kažkada žmonija su vakcina ar be jos įgis kolektyvinį imunitetą. Kol jo neturime, pandemijai pasipriešinti galime tik kolektyvinėmis pastangomis.
Modelį parengė Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai: Matematikos ir statistikos katedros profesorius, universiteto rektorius Juozas Augutis ir Taikomosios informatikos katedros doktorantas Justinas Dainauskas ir Rokas Krivaitis. Parengtas tikimybinis imitacinis modelis, pasiekiamas internete, leidžia vartotojui interaktyviai keisti parametrus ir iškart matyti modeliuojamas prognozes. Pavyzdžiui, koreguoti karantino sąlygas ir trukmę, atsižvelgti į testavimų skaičius. Šį modelį galima išbandyti čia: https://covid19.vdu.lt/
Universitetas taip pat pristatė tarptautinę socialinę iniciatyvą „Kartu per atstumą“, kviečiančią palaikyti ryšį su žmonėmis, kuriems jo labiausiai reikia, ir nevartoti žalojančio termino „socialinis atstumas“, pakeisti jį tikslesniu – „fizinis atstumas“. Taip tikimasi atkreipti dėmesį į pandemijos pasekmėms jautriausius žmones – vyresnius, vienišus, turinčius psichinės sveikatos problemų, arba tuos, kuriems reikalinga priežiūra. Iniciatoriai – VDU ir „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ (FGIP). Prie iniciatyvos jau prisijungė beveik 50 tarptautinių organizacijų iš įvairių pasaulio šalių.