Talentingus šalies vaikus globojantis Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ didžiulį dėmesį skiria ir juos ugdantiems pedagogams. Vitalius Žemaitis – vienas jų. Klarneto virtuozas, dirbantis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, jau daugiau nei 40 savo gyvenimo metų ugdo neeilinių gabumų turinčius vaikus. Interviu – apie mokiniams ir muzikai paskirto gyvenimo džiaugsmus ir pamokas.
Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas mokytoju?
Sunkumų yra daug, tačiau jeigu žmogus savo darbą mėgsta, tai iškylančios problemos suteikia jėgų. Pritariu nuomonei, kad reikia mokytis visą gyvenimą. Mokaisi, žiūri, klausai, skaitai ir stengiesi tai perduoti kitiems.
Pedagoginiame darbe sunkumus padeda nugalėti ir mokinių tėvai. Mokytojas, mokinys ir tėvai – svarbiausias trejetas. Jei iškris bent viena grandinėlė, rezultatas nebus toks geras, kokio mes siekiame.
Ar bandėte skaičiuoti, kiek mokinių per savo karjerą esate išugdęs?
Ne. Nemanau, kad skaičius yra svarbu. Nors tai ir ne mano posakis, bet pritariu nuomonei, kad išugdyti nors vieną gerą muziką – didžiulis darbas. Žinoma, smagu, kad jau ne vienas mano mokinys puikuojasi geriausių Lietuvos klarneto atlikėjų sąraše.
Ką manote apie skambią frazę, kad mokinys turi pranokti savo mokytoją?
Tai vienas iš svarbiausių mano gyvenimo moto. Labai džiaugiuosi, kai mano mokinys už mane groja geriau, labai stengiuosi, kad taip ir būtų. Galima pagalvoti, kad aš labai blogai groju (juokiasi – aut. past.), tačiau mane be galo džiugina, kai į sceną išėjęs mokinys pagroja geriau už mane. Šito aš palinkėčiau visiems pedagogams – perduoti visas žinias, stengtis jų turėti kuo daugiau, mokiniams atiduoti viską, ką turi geriausio.
Koks mokytojas esate? Griežtas, o galbūt atlaidus?
Pirmąją savo pedagoginio gyvenimo dalį priskirčiau griežtajai linijai, o antrąją – kiek ramesnei. Jaunas mokytojas, norintis pasiekti gerą rezultatą, dažnai viską daro perspausdamas, o jau kai įgyji daugiau patirties, viską gali daryti daug ramiau, rezultatas yra pasiekiamas paprasčiau, be tiek daug emocijų.
Ar turėdamas ilgametę pedagoginio darbo patirtį matote, kuriam vaikui lemta tapti didžiu muziku, o kuriam ne?
Ir taip, ir ne. Dažnai iš karto matyti, kad vos tik į rankas paimtas instrumentas vaikui tinka ir patinka, bet garantuoti, kad tas vaikas taps geru atlikėju, nėra paprasta. Kartais pirmose klasėse talentas dar nebūna itin ryškus, bet vaikai skleidžiasi, daug dirba ir baigdami mokyklą atranda savo vietą. Svarbiausia – noras. Jis nugali viską. Vieno recepto tikrai nėra.
Ko Jūs pats išmokstate iš savo mokinių?
Daug ko. Manau, tai gali patvirtinti kiekvienas mokytojas. Tarp mūsų atsiranda ryšys. Mokytojas – mokiniui, mokinys – mokytojui. Pedagogas auga kartu su savo mokiniu. Tai yra tiesa, kurios nenuginčysi. Turėdamas gerų, talentingų mokinių žengiu į priekį su jais. Tik tai yra sėkmės garantas. Geras mokinys išaugina gerą mokytoją.
Ką Jums reiškia M. Rostropovičiaus fondas? Ką manote apie jo veiklą? Ar tokie fondai reikalingi?
Nežinau nė kaip ir parodyti visą dėkingumą žmonėms, kuriems kilo idėja įkurti ir puoselėti šį fondą. Dažniausiai būna taip, kad fondai atsiranda ir po kiek laiko apie juos nebegirdime. Žinoma, galbūt dalis fondų dirba tylų darbą. M. Rostropovičiaus fondą aš laikau keliu – tiek savo mokinių, tiek ir savo paties. Fondas savo globojamiems mokiniams yra nupirkęs aukščiausios klasės instrumentų, kurie labai brangūs. Materialinė parama yra labai svarbi, tačiau, mano nuomone, dar svarbiau yra psichologinė parama, koncertai, kurie yra organizuojami su be galo jautriu, šiltu kolektyvu – Lietuvos kameriniu orkestru. Moksleiviai, kuriems yra tekusi didžiulė laimė groti su šiuo orkestru, tai prisimins visą savo likusį gyvenimą.
Kokius savo mokinius išskirtumėte?
Galėčiau vardyti ir vardyti. Štai Vytautas Giedraitis, pirmasis iš mano mokinių, gavusių fondo paramą, šiuo metu yra vienas iš geriausių Lietuvos klarnetininkų. Žilvinas Brazauskas, kuris mokėsi Vokietijoje, netrukus išvažiuoja stažuotis į Paryžiaus konservatoriją. Stasys Makštutis dar mokosi mokykloje, vienuoliktoje klasėje, tačiau jau yra ryškus talentas, apie kurį ateityje mes dar tikrai išgirsime. Norėčiau jiems perduoti labai labai daug sėkmės.
Nekyla abejonių, kad mokiniams Jūs – gyvenimo mokytojas. O ką Jūs pats laikote savo didžiausiu mokytoju?
Muzika ir buvimas su ja, jos studijavimas žmogų veda į priekį. Taigi muzika – mano pirmoji ir didžiausia mokytoja.
Dėkoju už pokalbį.
Pokalbis su V. Žemaičiu baigtas, tačiau jo darbai sudėlioti dienų ir minučių tikslumu: pamokos, susitikimai, koncertai… Jaunatviškas, įkvepiantis ir nepasiduodantis. Toks ir turi būti jaunąją Lietuvos kartą ugdantis pedagogas.
Parengė Adelė Aglinskaitė
Leono Povilaičio nuotr.