Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Neseniai vaikų literatūros rašytoja Jovilė Jurkonytė išleido jau antrąją knygą „Olivija. Devyni pasauliai“. Autorė teigia, kad vaikystėje augo su fantastinėmis knygomis, ją žavėjo kuriami magiški pasauliai. Pomėgis neišblėso ir suaugus, tačiau dabar rašytoja dalinasi savo sukurtais stebuklų pasauliais su vaikais.
Papasakokite apie savo vaikystę. Ar vaikystėje pati mėgote skaityti? Kokias knygas skaitėte, kurias atsimenate iki šiol?
Taip, labai mėgau skaityti. Skaitymas vaikystėje man buvo pramoga: maždaug kartą per pusmetį mama leisdavo išsirinkti norimas knygas ir jas nupirkdavo. Nekantriai laukdavau tos dienos. Dažniausiai skaitydavau vaikiškus romanus arba įvairias „mergaitiškas“ knygeles. Įsimintiniausios vaikystės knygos tikriausiai yra „Brolių Grimų pasakos“, „Širdelę visiems išdalinsiu“ (neprisimenu autoriaus, bet knygelė buvo su autografu), Patricios Schroder „Geriausia draugė – kvaila višta”.
Kada pradėjote rašyti grožinius kūrinius? Nuo ko pradėjote?
Penktoje klasėje pradėjau kurti poeziją. Buvo vasara, o aš gyvenau kaimelyje, taigi nuobodžiaudama susiradau veiklą. Rašyti pasakas ir didesnės apimties kūrinius pradėjau tuomet, kai aštuntoje klasėje respublikiniame rašinio konkurse laimėjau trečią vietą (buvo didelė paskata kurti ir toliau).
Kodėl pasirinkote kurti literatūrą vaikams?
Tikriausiai tam yra ne viena priežastis. Pirmiausia – aš nuo vaikystės buvau didelė fantastikos gerbėja, mane žavėjo pilys, magija ir stebuklai. Visa tai žavi ir dabar, gal net labiau! Kita priežastis – dar būdama paauglė daug laiko leisdavau su vaikais, nes mama dirbo mokykloje, o kai išsikrausčiau į Vilnių – iškart susiradau darbą darželyje. Verta paminėti ir tai, jog kurti pasakas, apysakas ar apsakymus vaikams man yra didelis malonumas, darau tai „lengva ranka“, nes pati labai įsijaučiu į savo kūrinius, atrodo, kad apsigyvenu tame pasaulyje, apie kurį rašau.
Ar patirtis dirbant darželio auklėtoja turėjo įtakos jūsų kūrybai?
Žinoma. Būtent darželyje dirbdama parašiau beveik visas knygos „Abejur. (Ne)paprastos pasakos“ pasakas.
Kodėl vaikams yra svarbu augti su knygomis? Jūsų pastebėjimu, ar vaikai šiais laikais skaito mažiau, nei kai augote jūs?
Vaikams svarbu augti su knygomis, nes skaitymas lavina vaiko kalbą, komunikacijos įgūdžius, jo vaizduotę, ugdo gebėjimą kurti, skatina svajoti. Galėčiau sugalvoti dar milijoną priežasčių.
Dauguma vaikų šiais laikais skaito mažiau negu aš, nes skaičiau tikrai labai daug. Daugelis vaikų mano aplinkoje skaityti nemėgo arba skaitydavo mažiau. O daug skaičiau todėl, kad šeima labai skatino tai daryti, matydavau, jog mama skaito, senelė taip pat (be to, ji buvo lietuvių kalbos mokytoja). Na ir, žinoma, dar viena priežastis yra ta, kad kai aš augau, turėjau daug mažiau pramogų ir veiklų, nei šiandien turi vaikai (pavyzdžiui, neturėjome išmaniųjų telefonų ir panašiai).
Nuo ko prasideda jūsų kūrybinis procesas? Kaip kovojate su kūrybiniais trikdžiais?
Įvairiai. Kartais tiesiog atsisėdu rašyti ir rašau, o kartais įkvėpimas pagauna netikėtai ką nors veikiant. Antruoju atveju (jeigu galimybės leidžia) viską metu ir sėdu kurti, nes būtent tokiais įkvėpimo etapais gimsta geriausios mintys. Pavyzdžiui, apysaką „Olivija. Devyni pasauliai“ užbaigiau rašyti Taline. Išvykau paatostogauti, bet kelionės metu užplūdo įkvėpimas. Prisimenu tik tai, kad išsitraukiau kompiuterį ir pradėjau rašyti, o kai baigiau – jau keliavau namo, visą laiką rašiau!
Kokias vertybes stengiatės perteikti savo kūriniuose?
Pirmiausia draugystę, nuoširdumą, meilę savo šeimai, ištikimybę sau, individualumo grožį (arba kitaip – buvimo savimi svarbą).
Knygas ne tik rašote, bet ir iliustruojate. Kas gimsta pirmiausiam – kūrinio istorija ar vaizdiniai?
Pirmiausia parašau tekstą, o tada iliustruoju, bet aš rašydama viską jau įsivaizduoju. Kaip ir skaitydama. Kai rašau arba skaitau – viską matau kaip filme.
Ar knygų herojų portretai įkvėpti žmonių iš jūsų aplinkos? Jei taip, kokie tai žmonės?
Ne, portretai nėra įkvėpti žmonių iš mano aplinkos. Vis dėlto vertybės, kuriomis yra paremti mano kūriniai, yra įkvėpti žmonių iš mano aplinkos. Pavyzdžiui, Olivijos ir jos senelės draugystė įkvėpta mano ir mano senelės ryšio ir t. t.
Minite, kad nauja jūsų apysaka „Olivija. Devyni pasauliai“ yra įkvėpta gamtos. Kokios konkrečios vietos įkvėpė kūrinio pasaulėvaizdį?
Konkrečių vietų nėra. Man visa esanti gamta yra šis tas nepakartojamo. Vaikystėje gyvenau apsupta medžių, laukų ir pievų, todėl nekeista, kad ir šiandien mane taip įkvepia gamtos grožis bei ramybė.
Jaunieji skaitovai jums siunčia laiškus ir klausimus. Kokias emocijas jums teikia vaikų grįžtamasis atsakas? Ar pagiriamieji žodžiai įkvepia jus tęsti veiklą?
Tikrai įkvepia! Būnu labai laiminga, kai gaunu vaikų laiškų, nes tada jaučiuosi taip, tarytum skaitydami mano kūrinius vaikai išgirdo mane ir ne parašė, o „atrašė“ man.
Greta Tribytė
