Pradinis / Žmonės / Režisierius M. Survila: „Mano tikslas buvo, kad žmonės įsimylėtų mišką“

Režisierius M. Survila: „Mano tikslas buvo, kad žmonės įsimylėtų mišką“

Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo premija (5 tūkst. eurų) paskirta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, kuriuo jis atkreipė plačiosios visuomenės dėmesį į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.  

Mindaugas Survila. Andriaus Repšio nuotrauka

Kaip pasakoja M. Survila, mes, žmonės, esame atsakingi už tai, kad nyksta senieji miškai. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia bus visuomenė ir kur mes gyvensime. Pasak jo, lietuviai turi dar tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti. „Studijų metais galvodavau – kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoju – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. Kuo toliau, tuo labiau tai matyti.  O mes, miškų vertę skaičiuojantys ne pinigine išraiška, tokių resursų neturime. Tačiau mus visus vienija įsitikinimas širdyje, kad esame teisūs, ir didžiulis noras prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo. O tokių miškų išlikimu besirūpinančių žmonių yra daug“, – tikina Prezidento V. Adamkaus premijos laureatas M. Survila.

Interviu su gamtininku ir režisieriumi – apie filmą „Sengirė“, problemas, su kuriomis susiduria „šiuolaikinis miškas“, ir kodėl miškas yra visuotinė vertybė.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado miškas?

Miškuose, pelkėse vaikščiodavau ir mėgdavau būti nuo pat vaikystės. Vaikai turi stiprų sąžiningumo jausmą – kai ateini ir pamatai, kad iškirstas tavo mėgstamas miškas, pasidaro liūdna. Tada pradedi galvoti, ką daryti su tuo liūdesiu… Kaip vaikas, žinoma, nieko per daug negali padaryti, todėl pasirinkau fotografuoti miško grožį, jo gyvūnus, paukščius ir jų lizdus.

Tuometinė mano biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, pamačiusi darytas nuotraukas, paskatino visa tai apibendrinti – taip gimė pirmieji vaikiški moksliniai darbai (nuotraukos ir jų aprašymas, kada ir kur tai pavyko užfiksuoti), pradėjau važinėti po jaunųjų mokslininkų konkursus.

Mokyklos laikais būdavau vienišas, nepritapėlis – bendraamžiai ieškodavo nuotykių, rinkdavosi „baliavoti“, o mes su broliu nuotykių ieškodavome gamtoje, braidydavome po nendrynus iki pusės, ieškodavome lingių lizdų. Senelis sakydavo: „Mindaugas grįžta, sėda ant sava motacykla ir lakia pas sava paukštytes.

Nuo penktos klasės žinojau, kad būsiu biologas. Todėl kryptingai mokiausi, ir pavyko ne tik įstoti į biologiją, bet ir sėkmingai užbaigti studijas, nors pirmieji kursai buvo sunkūs – chemijų keturios rūšys, fizika, aukštoji matematika… Galvodavau, Dieve, Dieve, ką aš čia darau, aš juk tik į mišką pas savo tuos paukščiukus noriu.

Ir dabar, jeigu man būna blogai – važiuoju į mišką. Atrodo, ten nieko neveiki, tik sugaišti laiko, tačiau visos mintys susidėlioja, nurimsti ir tarsi ateina atsakymas, ką reikia daryti, kad pasiektum savo tikslus.

Kada pradėjote filmuoti?

Filmuoti norėjau dar mokykloje, tačiau tuomet filmavimo kameros kainavo panašiai kaip namas. Pamenu, kai buvau devintoje klasėje, atvažiavo televizija filmuoti, kaip aš vaikštau po miškus. Man ta televizinė kamera atrodė kaip didžiausias stebuklas, aš vien tik į ją ir žiūrėjau. Filmavimų pabaigoje įsidrąsinau paprašyti pažiūrėti „pro akutę“. Ir dabar dar puikiai prisimenu, kur koks mygtukas, kaip ją apglėbti, net ir kameros kvapą atsimenu…

Kai buvau jau studentas, antrame kurse brolis iš JAV lauktuvių parvežė videokamerą – tokią mažytę, ir kokybė jos buvo labai prasta, tačiau tada man tai buvo pati didžiausia ir vertingiausia dovana. Taip pradėjau po truputį filmuoti.

Ar tada ir gimė idėja sukurti filmą apie mišką?

Taip, labai norėjosi papasakoti žmonėms, kaip aš matau mišką ir su kokiomis problemomis susiduria gamta. Iš pradžių turėjau idėją sukurti tradicinį filmą apie gamtą, t. y. rodyti vaizdus ir užkadriniu balsu pasakoti, kas vyksta. Tačiau suvokiau, kad dauguma žmonių, kurie nesidomi gamta, tokių filmų nemėgsta ir jų nežiūri.

Suvokiau, kad žmonės myli tada, kai pažįsta, o saugo tada, kai jau myli. Tikslas buvo, kad žmonės įsimylėtų mišką. Tuomet vyko ilgas pasiruošimas sukurti tokį filmą, kuris būtų įdomus žmonėms, nemėgstantiems „tipinių filmų apie gamtą“.

Pasirinkome „eiti per širdis“ ir pasakoti apie miško privalumus, jo grožį ir gyventojus, o ne rėkti apie akivaizdžias problemas. Tai nėra mokslinis filmas – esu tarpininkas tarp mokslo ir paprastų žmonių.

Vis dėlto kino teatrai buvo skeptiški dėl tokio „Sengirės“ formato, kuriame nėra užkadrinio balso ir muzikos, o patys kadrai gana ilgi, todėl prognozavo, kad filmas nebus populiarus. Tačiau mes likome su komanda prie tokio „rizikingai kitokio“, mums patinkančio formato, ir, visų nuostabai, tai pasiteisino – dokumentinio filmo žiūrimumas sumušė visus rekordus. Jis buvo rodomas nuo Lietuvos iki Sidnėjaus, Tokijo, Niujorko. Įdomiausia, kad nors publika ir jos santykis su mišku labai skyrėsi, po filmo visur būdavo tie patys klausimai ir tas pats jausmas, nes visų genai tie patys.

Kuo ypatinga sengirė, kitaip tariant, senas miškas?

Tarkim, Egipto piramidę su šiuolaikine technika galima išardyti ir vėl sustatyti, o iškirtęs sengirę niekada „nesustatysi“ taip, kaip buvo, ir apskritai reiks laukti kelis šimtus metų, kad sugrįžtų sengirė su savo 10 tūkst. įvairiausių rūšių. Senas medis, kad ir mieste, žmogui daug vertingesnis nei pasodintas jaunas – duoda daugiau drėgmės, mažina temperatūrą ir palaiko biologinę įvairovę. Juolab kad mokslininkai dar iki galo nežino, ką mes turime miškuose ir kuo tai galėtų būti naudinga žmonijai, pavyzdžiui, daugiau nei 30 proc. grybų, kurie nėra ištirti, slepiasi po žeme.

Labiausiai miškų saugojimu ir atkūrimu šiuo metu pasaulyje rūpinasi Anglija ir Danija – valstybės, kurios savo miškus beveik visai sunaikino ir tik supratusios, ką iš tiesų prarado, pradėjo elgtis kitaip. Pamenu, kaip danai, atvažiavę į Lietuvą ir pamatę vieversį, liko sužavėti, jiems tai kaip stebuklas, nes Danijoje vieversiai jau didžiulė retenybė – ten tiek išsiplėtęs žemės ūkis, kad vieversiams nėra kur gyventi. 

Po „Sengirės“ filmo seanso užsieniečiai labai pavydžiai sakydavo: „Kokie jūs laimingi, kad turite tokius miškus. Tačiau  vėliau jiems tekdavo paaiškinti, kad šis filmas „sudėtas“ iš mažyčių, pačių vertingiausių Lietuvos miško lopinėlių. Filmas – tai pasaka apie girią, kurios neturime. Tačiau, palyginti su kitomis valstybėmis, dar turime tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti.

Dažnai mokiniams sakau, ką daryti miške: vasarą nueiti į mišką, susirasti kokį nors seną medį ar kelmą, pasirinkti popieriaus A4 dydžio plotą ir į jį žiūrėti bei įsižiūrėti 15 minučių, niekur nesiblaškant. Matysit, kiek ten yra įvairios gyvybės. Dažnai, žiūrint į tokį mažą plotelį, ateina suvokimas, koks didingas ir įvairus pats senas miškas.

Kaip vertinate miškų situaciją Lietuvoje?

Miškų situacija Lietuvoje negerėja. Nors miško pramonininkų yra nedaug, bet jie labai galingi. Negalėjau patikėti išgirdęs buvusio aplinkos ministro žodžius, kad reikia apmokestinti tokius miškus, kurie yra nekertami, o tuos, kurie kertami, nuo mokesčių atleisti. Sunkiai suvokiama, bet taip, tokie žodžiai nuskambėjo garsiai iš aplinkos ministro.

Dabar po truputį ruošiamasi jauninti kertamų medžių amžių. Tačiau aktyvios visuomenės dėka tai kol kas pavyksta pristabdyti. Vis dėlto labai svarbu, kad tokių aktyvių žmonių atsirastų kur kas daugiau. Žmonėms reikia pamiršti tą sovietinį mąstymą, kad aš esu mažas sraigtelis ir nieko nelemiu. Tai yra labai klaidingas įsitikinimas, ir tokia ideologija siekiama dusinti visuomenę. Tik visuomenės kritinė masė, kuri iš tiesų yra įsigilinusi į klausimus, susijusius su miškais, gali daryti įtaką patiems politikams. Nes renkami politikai, norėdami atsidurti ar išsilaikyti politinėje erdvėje, turi atsižvelgti į žmonių lūkesčius. Palaipsniui tai ir matome: užpraeituose rinkimuose į savo partijos programą aplinkosauginius klausimus buvo įrašiusi tik viena partija, o šiuose rinkimuose tai buvo padariusios  daugelis partijų.

ES deklaruoja, kad 10 procentų šalies teritorijos turi būti griežtai saugoma. Biologams savaime aišku, kad griežtai saugoma ten, kur visiškai nesikiša žmogus. O kaip „griežtai saugomą“ apibrėš politikai – kol kas neaišku. Labai tikiuosi, kad visuomenė bus aktyvi ir bus priimti gamtai, o ne pramonininkams palankesni sprendimai.

Ką Jums asmeniškai reiškia Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo skirta premija?

Esu gavęs įvairių apdovanojimų, tačiau šis man iš tiesų reiškia labai daug ir jį priimti birželio 5 d. – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode bus didelė garbė. Šis įvertinimas yra ne man, o visai „Sengirės“ filmo ir „Sengirės“ fondo komandai, kurioje savanoriškai dirba daugiau nei 40 aktyvių žmonių. Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė ir galiu su jais būti, mokytis iš nuostabios komandos. 

Šis įvertinimas – lyg užtaisas daugybei metų eiti į priekį ir bus kaip priminimas nesustoti, kai bus sunku. 

Lietuvoje yra labai daug gamtai nusipelniusių žmonių, ir tikrai nesijaučiu išskirtinis. Esame skirtingi, dirbame skirtingais metodais, tačiau dėl vieno bendro tikslo – natūralios gamtos išsaugojimo. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems žmonėms, nevyriausybinėms organizacijoms už didžiulį kasdieninį darbą. Be Jūsų, mielieji, Lietuva būtų gerokai, gerokai niūresnė.

Ar esate numatęs, kaip panaudosite premiją – 5 tūkst. eurų?

Premija – nuveiktų darbų įvertinimas. Tad nesustosime ir pusę sumos skirsime tolesnei šviečiamajai veiklai (interaktyvios platformos kūrimui), o likusius pinigus – „Sengirės“ fondui, kuris vykdo tiesioginę senųjų Lietuvos miškų įsigijimo ir saugojimo veiklą. Nupirktu dar vienu sklypu galės džiaugtis ne viena žmonių karta. Manau, tai vienas iš geriausių būdų įprasminti jo ekscelencijos Valdo Adamkaus įvertinimą.

Kai tik įkūrėme „Sengirės“ fondą, tikėjausi  per metus surinkti apie 8 tūkst. eurų, o surinkome 128 tūkst. Tai parodo, kad yra labai daug žmonių, kurie nori nors ir po keletą eurų prisidėti prie Lietuvos miškų su visa gyvybe juose išsaugojimo. Ir tai suteikia vilties.

Nuotraukos iš Mindaugo Survilos asmeninio albumo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top