Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Tinklaraščius rašančios mamos šiandien nebėra retenybė. Informacijos, įžvalgų apie vaikų priežiūrą, įvairiausias mažiesiems skirtas priemones, keliones ir su tuo susijusių patarimų viešojoje erdvėje apstu. Visai kitokį turinį tėvams, norintiems pažvelgti giliau, siūlo tinklaraščio „Pterodaktilis ir vaikai“, neseniai išleistos knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ autorė sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė. Savo pasakojimuose ji apmąsto šių dienų tėvystės dramas, kylančias iš lūkesčių viename kūne suderinti (per) daug skirtingų „aš“, ir vingiuotą kelią pusiausvyros link. Dvejus metus Švedijoje gyvenanti trijų vaikų mama pasidalijo mintimis apie motinystės, gyvenimo svetur iššūkius, pamokas ir atradimus.
Atspindėti bendras tėvystės patirtis
Rašyti apie buvimo tėvais patirtis Veronika pradėjo tapusi mama ir neradusi ką skaityti. Ne apie daiktus, ne apie madingus drabužius, ne apie kūną, ne apie vaikų priežiūrą ar sveikatą, o apie tai, kas vyksta su žmonėmis susilaukus vaikų, kas jų galvose, apie tai, kaip ir kodėl tapę tėvais keičiamės. „Esu daug skaitantis žmogus, todėl susilaukus vaikų labai norėjosi, kad kažkas atspindėtų mano patirtis, norėjosi kažkokio apibendrinimo, atviro kalbėjimo apie tą laiką, kai vyksta didžiulis vidinis virsmas: virsmas mama, virsmas tėvu. Tas procesas nėra paprastas ir jis labai dažnai neįvyksta savaime, vos gimus vaikui, nors daugelis to tikimės. Daliai tėvų tapsmas išsitęsia laike – į keistą tarpinį metą, kai vaiką jau turi, bet kompetentinga mama ar kompetentingu tėčiu dar nesijauti, nes nauja realybė užkrinta ant galvos ir gyvenimas staiga tampa neaiškus, nesuprantamas, nekontroliuojamas, labai labai kitoks, nei buvo anksčiau. Ir taip pat labai kitoks, negu buvo mūsų tėvų gyvenimas, tas, kurį patys atsimename iš savo vaikystės“, – pasakoja tinklaraščio „Pterodaktilis ir vaikai“ įkūrėja.
Desperatiškai ieškodama skaitinių apie savo kartos tėvystę, ji rado tik menkus trupinius. Kaip pati sako, reklaminiai vaizdeliai su besišypsančiais tėvais ir gražiai sušukuotais vaikais netiko, jai norėjosi aiškaus, autentiško kalbėjimo, ne gąsdinimo, o ramaus, atviro nevyniojimo į vatą. Pradėjusi pati rašyti straipsnius spaudai ir tekstus savo tinklaraščiui, pamažu rado bendraminčių, kurioms ir kuriems aktualūs tie patys dalykai.
Galiausiai straipsniai peraugo į knygą įdomia ir aktualia tema – „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“. Tai taiklios įžvalgos, apmąstymai apie lietuviškąją tūkstantmečio kartą, gimusią per paskutinius du praėjusio amžiaus dešimtmečius ir tėvystės virsmą patiriančią kiek kitaip nei ankstesnės kartos. „Man rodos, mūsų karta – tie, kuriuos subrandino lietuviški devyniasdešimtieji, – augindami savo vaikus turime daug laisvės, kūrybiškumo ir savarankiškumo. Tačiau kartu su laisve ateina ir nemenka atsakomybė už visus kūrybiškus sprendimus. Laisvė susijusi su tuo, kad sulaukiame mažiau pagalbos iš šalies, nebėra tokio tankaus šeimos tinklo, kuriame anksčiau vaikai augdavo bendruomeniškiau, globojami kelių kartų giminaičių kolektyvo. Todėl vaikus auginame nemenkoje vienatvėje, su kuria kovojame naujų ryšių, tinklų ir kompanijos ieškodami internete. Taip pat mūsų kartoje į vaikų auginimą kur kas labiau nei ankstesniais laikais įsitraukia vyrai, tai nebėra vien tik moterų reikalas, – tūkstantmečio kartai būdingus bruožus įvardija knygos autorė. – Ir dar vienas dalykas – gyvename kur kas laisvesnėje visuomenėje ir tolstame nuo „disciplinuoti ir bausti“ dvasios, todėl mūsų vaikai auga drąsesni, labiau savimi pasitikintys, atvirai reiškiantys emocijas bei mintis, o tai reiškia – nepatogūs.“
Laisvos rankos, užimtos galvos
Atrodytų, kad šiais laikais vaikus auginti lengviau, nei buvo mūsų tėvams, – turime platų informacijos lauką, laisvę, daugybę galimybių. Tačiau tas „lengviau“ yra sąlygiškas. Veronikos manymu, šiuolaikinis žmogus, tapęs atsakingas už kitą būtybę, šiandien susiduria su kiek kitokiais, tačiau ne menkesniais iššūkiais nei ankstesnės kartos. „Esame ganėtinai paradoksalioje situacijoje: palyginti su savo pačių tėvų ir senelių vaikų auginimo realybe, turime beveik visiškai atlaisvintas rankas: vystyklų skalbti nebereikia, apskritai skalbti rankomis nebereikia, esame aprūpinti įvairiausiais buities palengvinimo aparatais ir technologijomis. Tai atlaisvina rankas, bet ne galvas. Mums lieka daug laisvo laiko, jį išnaudojame sunkiai išmatuojamiems informacijos kiekiams suvirškinti, o informacijos perteklius generuoja labai daug nerimo. Į kiekvieną klausimą, susijusį su tėvyste, per penkias minutes galime gauti dešimtį visiškai skirtingų atsakymų ir pasiūlymų. Kaip išsirinkti geriausią, kai visiškai neturi patirties? Kaip nesijausti beviltišku tėvu ar mama? Iš kur paimti ramybės? Taigi nors fiziškai auginti vaiką yra kur kas lengviau, tačiau auginti psichologiškai, ypač pirmą vaiką, paprastai būna sunku. Bent tam tikrą laiką, kol „įsivažiuoji“ į procesą. Šiuolaikinėje tėvystėje daug sutrikimo, kaltės, lyginimosi su kitais, o tai kurį laiką, kol apsipranti su radikaliai pasikeitusiu gyvenimu, gali trukdyti džiaugtis tėvyste“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Veronikos manymu, tėvystė būtų visiškai kitokia, jeigu tėvų smegenų negraužtų kaltė. Tuomet sunkumai būtų tik fiziniai ir gana nesunkiai įveikiami (išmiegami, išaugami, išmokstami, pasidalijami), jie neužgožtų visų gyvenimo „čia ir dabar“ su vaikais atradimų ir džiaugsmų. „Todėl kaltę reikia kuo efektyviau naikinti – kaip kokius dvasinius tarakonus“, – šypteli.
Pertekliaus tironija
Moteris mano, kad visa tėviška ir motiniška kaltė kyla iš pertekliaus. „Tėvams kaltės jausmas kyla iš neaprėpiamo pasirinkimo ir žinojimo, kad savo vaiko niekada nesupažindinsi su visais įmanomais būreliais, žaidimais, išmintingais metodais, kad pasaulis toks pilnas svarbių, tiesiog būtinų žinių ir stebuklingų vietų, kurių jau nebesugebi aprėpti. Nors patiems vaikams norisi tik ramybės, laiko suaugusiųjų nekontroliuojamam žaidimui ir erdvės dykinėti nepersekiojamiems mūsų nesąmonių. Bet „the sky is the limit“, todėl vis stojiškai reikia bandyti ir stengtis aprėpti, apsėsti, apžioti, kol galvos pradeda tylut tylutėliai sproginėt“, – savo tinklaraštyje yra rašiusi Veronika.
Kaip išsivaduoti iš tos pertekliaus tironijos ir kaltės jausmo? Smalsauju, ar pačiai pašnekovei tai pavyko. „Nežinau, ar pavyko. Kartais pats gyvenimas taip viską sudėlioja, kad nebelieka nei pertekliaus, nei kaltės. Pavyzdžiui, šiuo metu gyvename minimaliai išeidami iš namų dėl karantino, 24 valandas per parą būname kartu. Stebiu vaikus: jie randa kuo užsiimti, valandėlę pazyzę „nuobodu“, ima ir susikuria žaislų ir žaidimų tarsi iš nieko. Jiems nereikia jokių „kūrybos rinkinių“ su gatavais sprendimais ir kažkieno kito idėjomis. Iš pagaliukų, siūlų, popieriaus jie pasidaro meškeres, iš kartono – žuvis, sugula ant kilimėlio ir grindys jiems – jūra, jie plaukioja ten, susikuria savus pasaulius ir nuotykius. Aišku, tas vyksmas triukšmingas, bet iš šono matau, kad vaikų tikrai nereikia užversti žaislais ir suaugusiųjų vadovaujamomis pramogomis, nereikia užgožti jų natūralaus kūrybingumo“, – pastebėjimais dalijasi tinklaraštininkė.
Jos manymu, nepasiduoti „būtina turėti“ ir „būtina žinoti“ manijai šių laikų bėgime yra sunku, bet įmanoma. „Iš tiesų vaikams užtenka tiek nedaug – tik būti nuoširdžiai mylimiems ir kad patys pagrindiniai jų poreikiai būtų patenkinti. O tai nėra marios daiktų ir veiklų. Tai netgi nėra nuolatinis, nepaliaujamas dėmesys vaikui – jam būtinas ir vienatvės, nuobodulio laikas be pramogų ir ekranų“, – primena ji.
Virtualaus gyvenimo lenktynėse nedalyvauja
Šiandien turbūt kiekvienas pažįstame ar virtualioje erdvėje pastebime mamų, kurios vienu metu laiko keturis ar bent tris namų kampus, mokosi, siekia karjeros arba vysto nuosavą verslą. Ne paslaptis, kad tai sukelia didesnį ar mažesnį spaudimą kitoms moterims, galbūt turinčioms visai kitokią gyvenimo viziją. O tai neišvengiamai prisideda prie jau minėto kaltės jausmo. „Jeigu kažkas turi energijos perteklių, tai nereiškia, kad visiems kitiems taip pat privaloma užsiimti devyniais amatais vienu metu. Bet gyvenam socialinių tinklų pasaulyje ir tos filtrais patobulintos nuotraukos apie kitų neva tobulus gyvenimus ir pasiekimus nori nenori veikia, kelia aukštyn lūkesčius ir karteles. Ir moterims, ir vyrams, netgi vaikams, kurie labai anksti įsivelia į virtualaus gyvenimo lenktynes“, – sako pašnekovė. Jos nuomone, svarbiausia yra įsiklausyti į save, užuot nuolat lyginusis su kitais, kurių poreikiai galbūt kitokie.
Veronika nesistengia aprėpti daugiau, nei leidžia jos vidiniai ištekliai. Pirmaisiais motinystės metais ji savo energiją nukreipė į šeimą ir mokėsi būti mama, kaip pati sako, „išrinkti save ir surinkti iš naujo“. Vėliau darbas iš namų jai tapo geriausiu veiklos pasirinkimu. Tačiau tai nereiškia, kad buities rūpesčiai nugulė ant vienos moters pečių. Jos šeimoje vyrauja supratimas, kad sutuoktiniai turi vienas kitam padėti. „Mes šeimoje bandome suprasti, kas kokius darbus labiau mėgsta, geriau moka, kieno asmenines savybes galima geriau panaudoti bendros buities mašinoje. Pavyzdžiui, mano vyras yra vyturys, o aš pelėda, taigi jam geriau pavyksta palaikyti rutinos ritmą rytais, o man – vakarais, – šypsosi. – Maistą gaminame pasidalindami, buitimi, tvarka rūpinamės taip pat kartu, palikdami vienas kitam laiko ir vietos saviems darbams, karjeroms, planams. Mums taip atrodo teisinga.“
Savo vaikus – dvi mergaites ir berniuką – Veronika su vyru stengiasi mokyti visko, kad buityje jie būtų įgalios asmenybės, kad nė vienam iš jų kokia nors namų tvarkybos sritis nebūtų staigmena. „Manau, tiek berniukai, tiek mergaitės turi gebėti savimi pasirūpinti, o ne tikėtis namų kampus kada nors užkrauti ateities partneriui ar partnerei“, – pabrėžia pašnekovė.
Sugrįžimas į mokslo pasaulį, arba nauja pradžia
Dažnas tinklaraščio „Pterodaktilis ir vaikai“ pasakojimas – ne tik įdomių pamąstymų, bet ir žinių rinkinys. Pasitelkusi mokslinį smalsumą Veronika geba užkabinti įdomius faktus, įvairių tyrimų įžvalgas ir perleidusi juos per asmeninės patirties prizmę perteikti skaitytojams ne sausa moksline, o gyva ir vaizdinga kalba. Šiandien šios mokslininkės žvilgsnis krypsta ne tik į su tėvyste susijusius dalykus, bet ir į tai, nuo ko per šešerius metus ji buvo gerokai nutolusi.
Iki gimstant dvynukėms Veronika buvo pasinėrusi į sociologijos doktorantūros studijas. Jos tyrimų sritis – miesto sociologija. Moteriai įdomu, kaip skirtingai žmonės mato, suvokia ir patiria miestą, kaip naudojasi jo erdvėmis. Šiuo metu ji tęsią disertaciją apie grafičius Vilniuje – nelegalius rašmenis ir piešinius miesto erdvėje, apie tai, kur, kaip, kada, kodėl jie atsiranda ir kaip keitėsi Vilniaus grafičių žemėlapis per tris pastaruosius dešimtmečius.
Veronika atvira – apsispręsti, ar tęsti studijas, buvo nelengva: „Buvo daug dvejonių, ar paleisti studijas, ar grįžti. Po šešerių metų motinystės „atostogų“ nebežinojau, kas esu profesine prasme, nes „atostogaudama“ pradėjau rašyti, nutolau nuo tyrimų ir rimtojo mokslo. Bet Lunde nuėjusi į viešą paskaitą apie Švedijos grafičių meno ypatumus, pajutau, kad norėčiau bent pabandyti grįžti, nes mano tyrinėta tema man vis dar be proto įdomi. Iš tiesų po tokios didžiulės pertraukos atrodo, kad savo tyrimą tenka pradėti beveik iš naujo, nes mokslo pasaulis per šešerius metus pasikeičia neatpažįstamai, ir tai net sudėtinga pavadinti „grįžimu“. Gal geriau – „nauja pradžia“?“
Moteris pastebi, kad motinystė ją gerokai pakeitė ir kitaip sudėliojo jos prioritetus. „Tapus mama tampa aiškiau, kurie dalykai gyvenime yra esminiai ir dėl kurių verta jaudintis, o kurie – svarbūs, bet antraeiliai. Tas aiškumas neateina iš karto vos susilaukus vaikų, bet galiausiai nušvinta, kam verta naikinti savo nervų ląsteles ir skirti brangų laiką, o kam – ne“, – sako ji.
Patirtis Švedijoje padėjo įvertinti savus namus
Lyg nebūtų gana tėvystės išbandymų, Veronika su vyru prieš dvejus metus ryžosi naujam iššūkiui – išvyko gyventi į Švediją. „Abu su vyru turėjome tą pačią svajonę: metus, dvejus ar trejus su šeima pagyventi ne Lietuvoje. Kadangi mano vyras svajoja praktiškai, tai retkarčiais vis paieškodavo mokslinio darbo galimybių tai šen, tai ten Europoje. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad gavome pakvietimą atvykti į pietų Švediją. Vyras pradėjo podoktorantūros stažuotę Lundo universitete ir prieš dvejus metus įsikūrėme čia“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, pirmieji mėnesiai buvo nelengvi ir keisti: „Pirmus kelis mėnesius turėjome pakentėti, nes gyvenome mums išnuomotame bute, kuriame tiesiog nesijautėme gerai. Be to, kalbos nemokėjome, orientuotis mieste buvo sudėtinga, dar nesupratome, kas ir kaip veikia, nieko nepažinojome. Vaikai pirmus kelis mėnesius dar nėjo į darželį, mažiausiajam tuo metu buvo tik pusantrų, o dvynėms – penkeri metai. Taigi pradžia išties buvo gana chaotiška. Bet kai pakeitėme gyvenamąją vietą, Švedija atsivėrė visai kitaip. Vaikai pradėjo lankyti darželį, aš ėmiau mokytis švedų kalbą, pamažu tapo aiškiau, kas ir kaip veikia, atsirado šiek tiek naujų pažįstamų.“
Gyvenimo Švedijoje patirtis leido moteriai įvertinti savus namus ir jų teikiamą stabilumą, aiškumą. „Kai namus jau turi, tai priimi lyg savaime suprantamą vertybę, bet kai tas pagrindas iš po kojų išsimuša, pamatai, kiek daug gyvenimo kokybės priklauso nuo to, kur ir kaip gyveni“, – pabrėžia pašnekovė, su šeima į Lietuvą planuojanti grįžti šiemet. Jeigu planų nesujauks pasaulį krečiantis koronavirusas.
Švediška ramybė
Įsisiautėjusio viruso keliamos krizės šešėlyje Veronika iš naujo įvertino tam tikras švedų savybes. „Ramybės laikotarpiu mane žavi švediškas stabilumas, aiškumas, diskusijų kultūra, mandagumas. Tačiau krizės metu visos šios savybės gali atsiskleisti kaip gana didelis nelankstumas. Šiuo metu – kai Švedija tik žengia į koronaviruso krizę – man atrodo, kad šios šalies visiškai nepažįstu, nors gyvenu čia dvejus metus. Nesuprantu švediškos ramybės viruso akivaizdoje ir drąsos priimti visiškai skirtingus nuo visos likusios Europos sprendimus, – neslepia nerimo Lundo mieste gyvenanti lietuvė. – Pamatysime, kas juoksis paskutinis ir kieno strategija pasirodys esanti geriausia, bet šiuo metu man tikrai gerokai neramu dėl artimiausių kelių mėnesių įvykių čia, Švedijoje.“
Žvelgiant į kitą sritį – tėvų elgesio, bendravimo su vaikais subtilybes – Veronika įvardija ne vieną pastebėtą lietuvių ir švedų skirtumą. Anot jos, Švedijoje vaikų auginimas labai aiškiai yra ne vien tik mamų, bet ir tėčių reikalas. Tai akivaizdu vien išėjus į viešąją erdvę – parkus, gatves, naudojantis viešuoju transportu. Ten pilna tėčių su vaikiškais vežimėliais ar jau paaugusiais vaikais.
Veroniką švedų bendravime su vaikais žavi jų ramybė ir atsparumas vaikų pykčio priepuoliams. „Švedė mama ar švedas tėtis labai ramiai reaguoja į ant žemės parkritusį klykiantį vaiką, net jei tai vyksta viešumoje. Jie nepriima to kaip gėdos ar asmeninio pralaimėjimo, jie geba puikiai emociškai atsiriboti nuo aplinkos, jiems neskauda, ką pagalvos žmonės, jie moka ramiai susitelkti į vaiką ir pykčio priepuolio akivaizdoje išlaukia, kol šis aprims ir bus galima su juo susikalbėti“, – švedų ramybe žavisi pašnekovė.
„Lietuvoje, man rodos, didelio pykčio situacijoje mes labai sutrinkame, emocijos apima ir mus, suaugusiuosius, atrodo, kad vaikas taip elgiasi tyčia, norėdamas įskaudinti, pakenkti mums. Be to, tie praeivių žvilgsniai ir žodžiai veria labai skaudžiai, – sako Veronika, kuri pastebi, kad Švedijoje nepriimta nepažįstamiems žmonėms komentuoti ar juolab patarinėti jauniems tėvams, gąsdinti vaikų ir panašiai kištis į auklėjimo procesą. – Ta olimpinė tėvų ramybė yra tai, ką norėčiau parsivežti į Lietuvą. Vis dar jos mokausi.“
Inga Nanartonytė
