Liepos pradžioje praūžė jau devyniasdešimtmetį skaičiuojanti Dainų šventė. Joje tradiciškai sulaukta ir po visą pasaulį pasklidusių tautiečių. Vis dėlto pasaulio lietuvius suvienyti pajėgi ne tik kultūra, bet ir sportas. Būtent Pasaulio lietuvių sporto žaidynės dažnam diasporos atstovui yra ir puiki proga aplankyti gimtinę.
Pasak sporto entuziasto Prezidento Valdo Adamkaus, šios žaidynės yra simbolinis, vienijantis gestas, parodantis užsienyje gyvenantiems tautiečiams, kad jie yra laukiami gimtinėje, pabrėžiantis lietuvybės svarbą. Kviečiame skaityti interviu, kuriame Valdas Adamkus dalijasi prisiminimais apie žaidynių nueitą kelią ir mintimis apie sporto vaidmenį visuomenėje.
Pasaulio lietuvių sporto žaidynių ištakomis laikoma 1938 m. liepą Kaune vykusi pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada, į kurią atvyko lietuvių iš Latvijos, JAV, Didžiosios Britanijos ir net Brazilijos. Kokie Jūsų prisiminimai iš šio renginio?
Leiskite man mintimis persikelti metais anksčiau – į 1937 metus, kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio pirmenybes Rygoje. Televizijos dar nebuvo, tad rungtynes sekėme prilipę prie draugo tėvų radijo aparato. Be galo džiaugėmės kiekviena pergale! Puikiai pamenu: rinktinę, grįžusią į Kauną, pasitiko didelė minia žmonių. Ir aš, būdamas tik vienuolikos metų, buvau toje minioje. Pėsčiomis lydėjome sportininkus nuo Kauno geležinkelio stoties iki Kūno kultūros rūmų… Tie įvykiai neabejotinai uždegė mano aistrą sportui.
Ir štai – 1938 metai, tautinė olimpiada. Pamenu, kaip Antanas Smetona atvyko į stadioną ir atidarė šią šventę. Buvau aktyvus renginių dalyvis, tiksliau, žiūrovas. Turbūt stadione tomis dienomis praleidau daugiau laiko nei namie. Šis renginys sujungė pasaulio lietuvius. Tai idėja, vėliau atgaivinta išeivijoje ir po daugiau kaip penkiasdešimt metų sugrįžusi atgal į Lietuvą.
Kam ir kada kilo mintis surengti Pasaulio lietuvių sporto žaidynes?
Ta mintis kilo JAV ir Kanados lietuvių sporto organizacijų vadovybėse. Vienas vadovų šviesaus atminimo Pranas Berneckas pasiūlė žaidynes surengti Toronte. Ten 1978 metų vasarą maždaug tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių varžėsi daugiau kaip dešimtyje sporto šakų.
Man teko būti antrųjų žaidynių, surengtų 1983 metais Čikagoje, organizacinio komiteto pirmininku. Pamenu, kaip baigiamojoje kalboje pasakiau norįs, kad trečiosiose žaidynėse Australijoje sulauktume ir sportininkų iš Lietuvos delegacijos. Ši drąsi mintis buvo įgyvendinta: 1988 m. į Adelaidėje surengtas žaidynes atvyko ir Artūro Poviliūno vadovaujama delegacija iš Lietuvos.
Turbūt jiems teko įveikti nemenkų iššūkių?
Tikrai taip. Mums buvo bepigu, nes mes iš esmės nieko negalėjome tikėtis, tik palankaus atsiliepimo į mūsų kvietimą. O jiems reikėjo įtikinti tuometės Sovietų Sąjungos struktūras… Vis dėlto A. Poviliūno ir viso jam padedančio Olimpinio komiteto pastangomis pavyko pralaužti geležinę uždangą ir su trispalve vykti į Australiją, į laisvąjį pasaulį.
Tai buvo labai svarbus žingsnis nepriklausomybės link ir didžiulis pasiekimas sportininkams, kurie širdyje visada buvo lietuviais. Galime suprasti, kad Kremliui tas tautinis motyvas, patriotizmo elementas nebuvo priimtinas. Tad mano didžiulė pagarba skiriama tuometei Lietuvos sporto vadovybei ir, žinoma, Artūrui Poviliūnui – jie pajėgė pralaužti oficialią politinę, partinę liniją.
Ir štai 1991 metais kaip JAV lietuvių delegacijos vadovas vykstate į Pasaulio lietuvių sporto žaidynes jau gimtinėje. Jas, deja, paženklina tragedija…
Taip – įvykiai Medininkuose. Apie juos išgirdau per radiją vykdamas į Kauną. Apgręžėme automobilį ir grįžome į Vilnių. Tomis dienomis JAV prezidentas G. W. Bušas su oficialiu vizitu lankėsi Sovietų Sąjungoje. Aš, kaip Amerikos pilietis ir Amerikos lietuvių delegacijos vadovas, paprašiau, kad mane sujungtų su Amerikos ambasada Maskvoje. Procesas nebuvo greitas, tačiau, ambasadoriui tarpininkaujant, pavyko perduoti žinią tiesiogiai prezidentui Bušui. Išsakiau jam mūsų susijaudinimą dėl tragedijos ir paprašiau JAV vyriausybės reaguoti. Juk tai, kas nutiko, buvo teroristinis aktas, įvykdytas prieš laisvės ir demokratijos siekiančius Lietuvos žmones. Nežinau, kokie buvo mano pokalbio su prezidentu Bušu rezultatai, tačiau puikiai pamenu, jog jis man pažadėjo Medininkų įvykius aptarti su M. Gorbačiovu.
Nors ir būta įvairių minčių, žaidynės nenutrauktos. Neleidome suardyti mūsų tautinės vienybės, atimti pasididžiavimo. Atiduodami pagarbą, žaidynių dalyviai ir organizatoriai dalyvavo Medininkų žudynių aukų laidotuvėse Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Ne kartą dalyvavote ir dainų šventėse. Kas sieja jas ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynes?
Tiek dainų ir šokių šventės, tiek sporto žaidynės jungia tautą, kelia pasididžiavimą, stiprina patriotizmą. Žinoma, mūsų dainų šventės yra UNESCO saugomas kultūros paveldas – jos svarbios ir tarptautiniu mastu. Tačiau lietuviams jos visų pirma – tautos ir jos tradicijų puoselėjimas, pabrėžiantis vieningumą, sutraukiantis lietuvius iš įvairių pasaulio kraštų. Štai kas, mano nuomone, bendra tarp šių renginių.
Vis dėlto turbūt nesumeluosime sakydami, kad Pasaulio lietuvių sporto žaidynės sulaukia ne tiek daug dėmesio?
Taip. Tačiau aš manau, kad tai lemia mūsų visuomenės požiūris į sportą apskritai. Nemažas abejingumas sportui jaučiamas švietimo srityje, ypač kalbant apie fizinį auklėjimą. Mano laikais gimnazijoje fizinio auklėjimo pamokos vykdavo du kartus per savaitę. Šiandien negalime tuo pasididžiuoti. Kol sporto svarba nebus pripažinta švietimo sistemoje, tol ir požiūris į sportą bus gana skeptiškas. Jaunimas turi augti suprasdamas, kad sportas yra lygus su kultūros ir mokslo sritimis.
Dėkoju už pokalbį.