Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoris Edvinas Bliumas dirbdamas Kauno oro uoste išgelbėjo diabetu sergančio žmogaus gyvybę, kai jį ištiko hiperglikemija – staigus ir sveikatai ar net gyvybei pavojingas cukraus kiekio šuolis kraujyje. Jis tikina, kad veiksmų žmogaus gyvybei gelbėti ėmėsi visiškai natūraliai – nė sekundės nesudvejojęs ėmė veikti. Būtent apie savanorystės teikiamą džiaugsmą, pirmosios pagalbos įgūdžių lavinimą ir įvykius, kai Edvinui teko gelbėti gyvybes, ir kalbėjome šiame interviu.
Susidomėję Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teikiamais pirmosios pagalbos mokymų pasiūlymais, apsilankykite čia: https://redcross.lt/mokymai. Daugiau informacijos – interviu pabaigoje.
Papasakok situaciją oro uoste, kai tau teko gelbėti žmogaus gyvybę. Kokių emocijų kilo? Ar nesuabejojai skubėdamas padėti? O galbūt tai nebuvo pirma tokia situacija, kai žmogaus gyvybė buvo tavo rankose?
Vienas svarbiausių dalykų suteikiant pirmąją pagalbą – nepasiduoti emocijoms. Jas suvaldęs, pradėjau galvoje kartoti veiksmų planą, kurio privalau laikytis, nes kiekviena minutė yra labai brangi. Tuo metu stovėjau patikroje, tikrinau žmonių bagažą, ir kolegė paprašė pagalbos. Sužinojus, kas nutiko, abejonių nekilo – žmogui hiperglikemija, žinau, kaip padėti, turiu veikti. Nukentėjusiajam buvo labai bloga ir silpna, temo akyse, nepavyko rišliai kalbėti. Pirmiausia nuraminau žmogų, pasakiau, jog viskas yra gerai ir aš jam padėsiu, tuomet išklausiau esamą situaciją, paklausiau, ar galiu jam padėti (be sutikimo pagalbos suteikti negalima). Pamatavau cukraus lygį kraujyje, radau žmogaus turimus vaistus, kolegė atnešė medicinines pirštines, nustačiau reikiamą vaistų dozę ir juos suleidau. Teliko stebėti asmens būklę, jį raminti ir bendrauti, informavau, jog greitoji pagalba jau pakeliui. Per tą laiką žmogui pasidarė geriau, atsistatė odos spalva, kvėpavimas, buvo galima rišliai susikalbėti. Atvykus medikams perdaviau visą turimą informaciją, dar kartą pamatavau cukraus lygį kraujyje ir įsitikinęs, kad viskas gerai, grįžau prie įprastų darbų.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai turėjau reaguoti greitai ir suteikti pirmąją pagalbą. Kai Lietuvoje buvo atidaryti ukrainiečių registracijos centrai, teko gelbėti mažametį berniuką. Jo oda buvo išbalusi, vaikas vėmė ir gulėjo ant grindų, šalia stovintys tėvai nežinojo, ką daryti, tad atsiklausęs jų, ar leidžia suteikti vaikui pirmąją pagalbą, ir gavęs leidimą, pradėjau veikti: nunešiau ir paguldžiau į vėsesnę vietą, šiek tiek pakėliau kojas, vėliau pagirdžiau saldžia arbata. Ilgai netrukau, vaikas atsigavo, pradėjo kalbėti, atsistojo, apkabino. Kaip ir suaugusį asmenį, vaiką taip pat raminau, nepalikau nei sekundei, kalbinau, klausiau, kaip jaučiasi, stebėjau jo būklę. Šalia manęs vaikas buvo ramus, džiaugiuosi, kad neišsigando manęs, ypač dėvint ryškią raudoną liemenę. Tokio amžiaus vaikai kaip šis dažnai bijo svetimų žmonių ir slepiasi už tėvų, verkia. Svarbiausia, jog viskas baigėsi laimingai.
Kai dar mokiausi mokykloje, pirmoji pagalba man taip pat nebuvo svetima – teko padėti alpstantiems, kritusiems, kraujuojantiems moksleiviams. Svarbiausia tinkamai reaguoti ir nepanikuoti, o kartais norint padėti užtenka būti šalia, raminti.
Taigi, situacijų buvę daug, tačiau džiaugiuosi tuo, kad visos jos baigėsi laimingai ir be komplikacijų.
Kokia buvo aplinkinių reakcija, kai žmogui suteikei pirmąją pagalbą? Ar buvo pasisiūliusių padėti?
Kad ir kaip gaila, nė vienas iš aplinkinių nepriėjo, nepasiūlė pagalbos. Turbūt abejojo savo jėgomis, galbūt nenorėjo trukdyti. Tačiau žmonės turėtų žinoti, kad paprastas klausimas „Ar viskas gerai, ar reikia pagalbos?“ reiškia labai daug ir tai jau yra pirmoji pagalba. Greitosios iškvietimas taip pat yra pagalba. Nebijokime prieiti, būkime pilietiški, būtent tuomet gyvensime saugesnėje visuomenėje.
Kokie jausmai užvaldo, kai viskas pavyksta pagal planą ir tavo turimos žinios suveikia praktikoje?
Euforija. Džiaugsmas, kad pavyko. Be galo smagu matyti, kaip žmogus atsigauna, normalizuojasi jo būklė. Savimi didžiuojiesi, kad buvai, pamatei, padėjai, ir smagu, kad žmogus atsigavo, nes neaišku, kuo būtų baigęsi, jei niekas nebūtų priėjęs padėti. Net suteikus visą reikiamą pirmąją pagalbą dar dešimt kartų norisi paklausti: „Ar tikrai viskas gerai? Ar gerai jautiesi?“ Tada supranti, kaip gerai yra mokėti ir žinoti, ką darai.
Kai išgelbėjai žmogaus gyvybę, socialinėse medijose sulaukei dėmesio. Jį sureikšmini ar tai matai kaip savo darbo ir savanorystės pareigą?
Visada smagu, kai geri darbai yra pastebimi ir įvertinami, tačiau tikrai nelaukiau ir nesitikėjau jokio atlygio už tai, ką padariau, užtenka ir nuoširdžios padėkos. Manau, kad dirbdamas aviacinio saugumo specialistu, kai kiekvieną dieną mano akyse pasirodo šimtai žmonių, turiu gebėti valdyti situaciją ir mokėti iškilusias bėdas spręsti, mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Darbe labai svarbu budrumas, šaltas protas, kritinis mąstymas – visa tai itin praverčia gelbstint žmones.
Kas tave motyvavo prisijungti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių veiklos? Kiek laiko savanoriauji?
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriu tapti nusprendžiau norėdamas prisijungti prie prasmingos visuomeninės veiklos ir padėti žmonėms. Savanoriauju jau seniai: viskas prasidėjo mokykloje, vėliau veikla persikėlė į Lietuvos moksleivių sąjungą – Šiaulių padalinyje savanoriavau 5 metus. Būdamas abiturientu ir norėdamas tęsti savanorystės kelionę, prisijungiau prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių gretų ir čia jau skaičiuoju antrus metus. Nors dar prieš prisijungdamas prie organizacijos žinojau apie Lietuvos Raudonąjį Kryžių, abejojau, ar tikrai atrasiu sau tinkamą savanoriavimo sritį. Smalsumo vedamas ir bendraminčio padedamas prisijungiau ir greitai atsakiau į keltą klausimą – savo pašaukimą šioje organizacijoje tikrai atradau.
Pats vedi pirmosios pagalbos mokymus bendruomenėms, kodėl būtent šią sritį pasirinkai savanorystei? Ko mokydamas kitus išmokai pats?
Visuomet domėjausi medicina, pagalba žmonėms ir galbūt skamba keistai, tačiau mane domino traumos, žaizdos, pavojai, adrenalino antplūdis iškilus ekstremaliai situacijai. Trokštu padėti, gelbėti žmones bet kokioje situacijoje, o jei galiu ir kitus išmokyti suteikti pagalbą – tai tik dar labiau mane stumia į priekį. Žinojau, kad tokios žinios pravers, o noras padėti kitiems ir didinti žmonių pilietiškumą privedė prie sprendimo mokyti kitus pirmosios pagalbos įgūdžių.
Mokydamas kitus sužinojau, jog vieno geriausio metodo pateikti informaciją nėra, kiekvienas ją priima skirtingai, o tokiame svarbiame procese kaip pirmosios pagalbos suteikimas šis žmogiškasis faktorius tampa itin svarbus, reikia į jį įsigilinti ir perprasti kiekvieną mokymų dalyvį. Tiesa, mokymų metu iškyla problema – žmonės supranta, kad bijo kraujo, traumų ar sužeisti nukentėjusį dar labiau. Todėl stengiuosi nuraminti ir padrąsinti žmogų nebijoti. Arba bijoti, tačiau vis tiek suteikti pirmąją pagalbą.
Kokia tavo nuomonė apie LRK organizuojamus pirmosios pagalbos mokymus? Ar pritari minčiai, jog kiekvienas žmogus privalo mokėti ją suteikti? Kaip vertini pačių LRK vedamų mokymų kokybę?
Aš manau, kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizuojami mokymai yra puiki iniciatyva siekiant didinti žmonių budrumą ir sąmoningumą pagalbos vienų kitiems atžvilgiu. Pirmosios pagalbos mokymai yra tikslingi, naudingi, labai informatyvūs ir įdomus, kokybiški. Instruktoriai nepalieka klausimų, sukuriama draugiška aplinka, siekiama užtikrinti, jog kiekvienas neaiškumas būtų išsiaiškintas. Dalyviams visada leidžiama patiems bandyti atlikti pirmosios pagalbos veiksmus, išbandyti savo jėgas, įgytas žinias.
Nepritariu minčiai, jog kiekvienas privalo mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Man nepatinka žodis „privalo“, tačiau kuo daugiau žmonių gebės suteikti pirmąją pagalbą, tuo mažiau jų pabijos prieiti, išdrįs suteikti pirmąją pagalbą ir esant poreikiui gelbėti gyvybę. Kiekvienas pilietiškas ir socialiai atsakingas žmogus turi rasti laiko ir įgyti reikiamas kompetencijas, nes nežinia, kada gali jų prireikti praktikoje.
Norint vesti LRK bendruomenių pirmosios pagalbos užsiėmimus, tenka pereiti kelis pasiruošimo etapus. Kaip sekėsi tau? Ar, įvykdęs visus reikiamus normatyvus, jautiesi visiškai pasiruošęs gelbėti gyvybes?
Sekėsi puikiai, labai greit įsisavinau informaciją, nes žinių turėjau iš anksčiau. Labai padėjo griežtas, bet paslaugus instruktorius, kuris atsakė į visus iškilusius klausimus, išmokė ir parodė, kaip tinkamai ne tik suteikti pagalbą, bet ir mokyti klausytojus. Perėjęs etapus jaučiausi pasiruošęs mokyti ir veikti kritiniais atvejais. Kaip matome dabar, taip ir padariau, esu gyvas to pavyzdys.
Dažnai žmonės net ir turėdami praktinių žinių bijo suteikti pirmąją pagalbą. Kas tau padeda nusiraminti ir suimti save į rankas, kai svarbi kiekviena akimirka?
Būtent ta mintis, jog kiekviena minutė svarbi, ir padeda. Tuo metu niekas kitas nepadės nukentėjusiajam, tik aš, nes galbūt niekas kitas nelaimės net nemato, nepastebėjo. Nėra laiko žvalgytis ir ieškoti, kas vietoj manęs bėgs padėti. Pamatęs, bet nepriėjęs dar labiau pakenksiu žmogui ir nebepamatysiu, kaip jis atsikelia, tai neduos ramybės ilgai. Žmonės bijo suteikti pirmąją pagalbą, bet aš bijau, o gal labiau nenoriu pamatyti, kaip žmogui darosi blogiau.
Kaip Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorystės patirtis paveikė tavo požiūrį į gyvenimą?
Padėjo toliau ugdyti kritinį mąstymą, šaltą protą, supratau, koks trapus, bet kartu stiprus ir galingas gali būti žmogus, kuris ir būdamas vienas gali labai daug. Lietuvos Raudonajame Kryžiuje daug skirtingų savanorystės krypčių, galimybių, kiekvienoje iš tų, prie kurių teko prisiliesti, įgavau daug naudingų žinių, tapau šaunių komandų dalimi.
Padrąsink tuos, kurie nedrįsta prisijungti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių gretų. Kokių patarimų jiems turėtum?
Tvirtu žingsniu pirmyn! Kiekvienas atrasite tai, kas teiks džiaugsmą ir atlieps lūkesčius. Laukia daug prasmingos veiklos, renginių, kelionių, streso ir ramybės – visus šiuos elementus jungia savanorystė Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. Gal tik tiek ir trūksta iki visiškos laimės? Dabar aš laimingas, nes esu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus dalimi.
Kiekvienas gali išmokti suteikti pirmąją pagalbą. Vos keliais tinkamai ir laiku atliktais veiksmais galima išgelbėti gyvybę. Lietuvos Raudonasis Kryžius kviečia kiekvieną pilietišką, savo bei aplinkinių sveikata besirūpinantį žmogų registruotis į mokymus Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje. Taip pat kviečiamos įmonės pasirūpinti savo kolektyvu bei registruotis į mokymus, kurie vedami visoje Lietuvoje, patogiu laiku.
Mokymų datas fiziniams asmenims, dažniausiai užduodamus klausimus, reikiamus kontaktus bei daug kitos informacijos rasite: https://redcross.lt/mokymai.
