Žygimantas Gečas, daugelio vadinamas tiesiog Žygiu, – žmogus, kuris per kelis mėnesius sugebėjo užkariauti bene daugiausia „X faktoriaus“ gerbėjų širdžių ir pelnyti antrojo šio projekto sezono nugalėtojo titulą. Tokia sėkmė ne vienam apsuktų galvą. Tačiau Žygis tvirtina, kad, nors ir jaučiasi be galo pakylėtas pergalės ir gerbėjų palaikymo, buvo ir liks paprastas vaikinas iš Telšių. Jo žodžių nuoširdumu sunku abejoti. Šio interviu metu jis atsiskleidė ne tik kaip linksmas, veiklus ir optimizmu trykštantis jaunuolis, bet ir kaip romantiškos, lyriškos sielos žmogus. Nors vaikinas šiuo metu gyvena sostinėje ir jau ilgai puoselėja norą pagyventi Amerikoje, prisipažįsta: „Kad ir kur gyvenčiau, gimtuosius Telšius visada mylėsiu labiausiai.“ Džiugu, kai jaunų žmonių lūpomis kalba meilė gimtajam kraštui.
Kaip jaučiatės dėl didelio nepažįstamų žmonių, ypač merginų, dėmesio? Ar jau apsipratote su juo?
Visada mėgau dėmesį, todėl daugiau jo sulaukdamas jaučiuosi tik geriau. Jis man yra tarsi varikliukas, apsiprasti su juo buvo nesunku.
Gyvenime visada buvote veiklus?
Buvau labai veiklus. Stengdavausi dalyvauti visuose Telšių ar tiesiog mokyklos renginiuose, kurie tik patraukdavo akį, čiupti įvairiausią veiklą, kokią tik man duodavo, ar mėgindavau jos rasti pats.
Kuo Jus patraukė būtent scena?
Scena mane traukė visą gyvenimą. Man patiko adrenalinas, jaudulys. Tai, kad galiu dainuoti, būti scenoje, pastebėjo mano tėvai jau vaikystėje ir nuvedė mane į Telšių choro „Neklaužados“ repeticiją. Aš patikau ir choro vadovei. Nuo mažens aplinkiniai sakydavo, kad scena yra skirta man, tačiau didžiausią dėmesį skyriau krepšiniui. Kai krepšinio siekiai tapo per tolimi, supratau, kad galbūt muzikai turėčiau skirti daugiau dėmesio. Taigi draugų, šeimos ir kitų aplinkinių žmonių paskatintas nutariau žengti į „X faktoriaus“ sceną.
Ar iki tol žiūrėdavote panašius muzikinius projektus?
Mėgdavau žiūrėti muzikinius projektus, o pirmasis „X faktorius“ buvo viena iš priežasčių, kodėl pamėginau dalyvauti ir pats. Mačiau, kad ten jaunimas jaučiasi gerai, laisvai ir turi galimybę tobulėti, pasirodyti. Pagalvojau: „Kodėl gi negalėčiau pamėginti ir aš?“
Kiek laiko per dieną tekdavo skirti repeticijoms?
Repeticijos trukdavo tikrai ilgai, bet rasdavau ir šiek tiek laiko sau. Nemažai priklausydavo nuo dainų. Jeigu gauni dainą, kurios net nebuvai girdėjęs, tai pirmiausia turi su ja susipažinti, o tam reikia nemažai laiko. Jeigu gauni žinomą ir artimą dainą, tai prie jos lengviau dirbti ir lieka daugiau laisvo laiko.
Nebuvo kilęs noras, kad greičiau viskas baigtųsi?
Pirmomis savaitėmis buvo kilę minčių, kad galbūt esu ne savo vietoje, bet labai greitai tas mintis nuvijau šalin, nes jos kilo tiesiog dėl nuovargio.
Kas buvo sunkiau: susidoroti su ne itin lengvomis dainomis ar išmokti šokių judesius, triukus?
Sunkiausia buvo suderinti šiuos du dalykus. Kai dainuodamas dar šiek tiek turi pagalvoti apie žodžius ir kartu galvoti apie judesius, tai yra ganėtinai sunku. Viskam reikia laiko. O padirbėti tiek, kad scenoje viskas vyktų automatiškai, negalvojant, laiko neužtekdavo.
Kada patikėjote, kad galite laimėti?
Visada tikėjau, kad galiu daug, bet, kad galiu laimėti, patikėjau tik finale. Atidaviau visą save, parodžiau tiek, kiek įmanoma turint gana trumpą laiką pasiruošti. Atidavęs visą save, ramiai laukiau verdikto ir per daug nesijaudinau, nes jaučiausi laimėtojas – laimėtojas tiems, kurie manimi tikėjo, laimėtojas sau.
Galbūt buvo kokių nors pranašiškų pergalės ženklų?
Šiokie tokie pranašai buvo keli žmonės, kurie užkulisiuose sakė: „Pernai sakiau, kad laimės Giedrė, šiemet laimėsi tu – pamatysi“ (šypsosi – red. past.).
Koks tas pergalės jausmas?
Visada, kai išgirsdavau pasakymą „netikiu, kad tai vyksta iš tikrųjų“, pagalvodavau, kad tai labai banalu ir lėkšta, tačiau, kai išgirdau savo vardą, kilo būtent ši mintis… Nesupratau, kas vyksta. Nors ir nesijaudinau laukdamas verdikto, tačiau tai, kas įvyko, yra tiesiog nesuprantama. Tiek daug gėrio, verdančio viduje, tiek daug visko, ko žodžiais niekada neapsakysi…
Tikriausiai kritikos neišvengia niekas, ypač vieši asmenys. Kaip Jūs reaguojate į ne itin malonius žodžius?
Jeigu kritikuoja ir tuos blogus žodžius sako profesionalai, tai aš į juos labiau atkreipiu dėmesį. Jeigu komentuoja ir kalba kokie nors anonimai ar šiaip žmonės, nesusiję su muzika, tai tiesiog praleidžiu pro ausis. Iš „linksmiausių“ komentarų kartais su draugais kartu pasijuokiame. Iš pradžių jautriau reaguodavau į blogus komentarus, tačiau tada man jie ir padėjo: atsirado didžiulis noras parodyti tiems žmonėms, kas aš toks ir kad galiu daugiau.
Jeigu būtumėte buvęs ne projekto dalyvis, o vertintojas, kam būtumėte skyręs savo balsą?
Būčiau atkreipęs daugiau dėmesio į dalyvius, kurie iškrito dar stovykloje ar teisėjų namuose. Iš finalininkų mano favoritė visada buvo Ieva. Nors ir labai jauna, tačiau jau dabar turi nuostabų ir stiprų balsą. Taigi savo balsą greičiausiai būčiau skyręs jai (šypsosi – red. past.).
Tikriausiai užkulisiuose buvo daug smagių akimirkų. Kas labiausiai įstrigo į atmintį?
Smagiausia būdavo, kai Donatas, Lukas ir Neringa traukdavo vienas kitą per dantį. Būdavo tikrai linksma (šypsosi – red. past.). Dar man patikdavo Egidijus… Visi – dalyviai, šokėjai – būdavome vienoje didelėje patalpoje, visi užsiėmę savais reikaliukais savuose kampuose, o Egidijus, niekam nesakęs, ramiu veidu atsistodavo vidury mūsų „kambario“ ir pradėdavo deklamuoti kokias nors juokingas eiles. Sunku tai nupasakoti, reikėtų pamatyti (šypsosi – red. past.). Iš tiesų kiekvieną kartą, kai visi susibėgdavome, būdavo daug linksmų nutikimų, nes mes buvome viena didelė, draugiška ir linksma šeima.
Ar su kuriais nors projekto dalyviais tebepalaikote ryšius?
Mes jau pasiilgome tų šeštadienių, sekmadienių, kai visi susiburdavome. Buvome gana artimi, su kai kuriais dar ir dabar palaikau glaudesnius ryšius. Po projekto su kai kuriais dalyviais, kurie turėjo laisvų valandų, jau kartelį susitikome ir kartu smagiai praleidome vakarą. Tikiuosi, kad per daug neatitolsime vieni nuo kitų.
Ko turėjote atsisakyti dėl projekto?
Tai nebuvo tokie dalykai, dėl kurių mano gyvenimas būtų labai pasikeitęs. Man reikėjo paaukoti vasarą Amerikoje – šalyje, apie kurią dažnai pagalvoju ir kurią tikrai norėčiau aplankyti. Turėjau paaukoti ir Robbie Williamso koncertą Taline, pusmečio (arba metų) studijas Olandijoje, daug įvairių vasaros linksmybių. Beje, naujausia „auka“ – dėl „X faktoriaus“ negalėjau su tėčiu, broliu ir draugais važiuoti į Austrijos kalnus slidinėti. Ta išvyka buvo tėčio dovana. Visi šie dalykai yra gėris, ir man gaila, kad reikėjo juos paaukoti, tačiau viskas, ką man davė „X faktorius“ yra tai, ko nekeisčiau į dar daugiau…
Finale atlikote dainą su Jurga Šeduikyte. Ar panašaus pobūdžio muzika Jums arčiausiai širdies?
Nesakau, kad būtent tokia muzika yra man arčiausiai širdies, bet būtent Jurgos „Nebijok“ yra labai šilta ir jauki daina, kuri man tikrai patinka. Galbūt netgi labiau patinka jos klausyti, negu ją atlikti.
Kokias dainas dainuojantį Žygimantą gali dažniausiai išgirsti artimieji, draugai?
Mano artimieji ir draugai dažniausiai mane girdi atliekantį ramias, lyriškas dainas. Tiesa, vien jomis neapsiriboju.
Esate romantiškos sielos?
Drįsčiau teigti, kad gana romantiškos. Ne per daug, bet pakankamai (šypsosi – red. past.).
Ar šiuo metu turite merginą?
Šiuo metu esu visiškai laisvas ir ieškau artimos širdžiai sielos. Jau norėčiau turėti artimą žmogų šalia.
Kokiais kitais pasiekimais, be muzikinių, galite didžiuotis?
Galiu Jus nustebinti, kad, kadangi dažnai gaudavau pylos dėl per greito kalbėjimo, tai dar 11 klasėje nutariau dalyvauti skaitovų konkurse ir man ten tikrai neblogai sekėsi: nužengiau iki rajono konkurso ir prie mano kalbos niekas nekibo (juokiasi – red. past.). O šiaip dar turiu daug asmeninių ir komandinių laimėjimų krepšinio srityje.
Mykolo Romerio universitete studijuojate finansų ekonomiką. Ar niekada nebuvo kilę dvejonių dėl pasirinktos specialybės?
Tai tikrai patrauklus ir geras universitetas, apie kurį negaliu pasakyti nieko bloga. Bet… mokausi dalyką, kuris man nėra prie širdies. Tiesiog, kadangi man mokykloje gerai sekėsi ir patiko tikslieji mokslai, maniau, kad patiks ir ekonomika. Tačiau aš esu labiau linkęs į meną. Baigsiu studijas, o tada jau žiūrėsiu, ką su ta ekonomika reikia daryti (šypsosi – red. past.).
Pabandykite įsivaizduoti save po penkerių–dešimties metų. Galbūt Jūsų vizijose – rimtas verslas? Ar scena?
Norėčiau kurti ir atlikti savo muziką, surinkti pilnas sales žmonių, norėčiau jiems atiduoti savo širdį ir savo kūrybą. Be to, būtų neblogai turėti ir kokį nors versliuką. Visų svajonių detalių atskleisti nenorėčiau, nes bijau ką nors prisikalbėti (šypsosi – red. past.).
Ar nebijote vadinamosios žvaigždžių ligos?
Labiausiai bijau, kad ji gali ateiti netikėtai. Niekada nesijaučiau ja sergantis ir tikiuosi, kad niekada ja nesirgsiu. Neturiu dėl ko ja sirgti. Esu ir liksiu paprastas. Beje, mano draugai man to niekada neleistų (juokiasi – red. past.).
Kai kurie projektų dalyviai, iš pradžių sulaukę daug dėmesio, teisėjų liaupsių, netgi laimėję pagrindinį prizą, vėliau kažkur dingsta – jų nematyti spaudoje, televizijoje… Kaip manote, kodėl taip nutinka?
Galbūt kai kurie supranta, kad tai – ne jų kelias. O galbūt tiesiog nebesistengia toliau žengti tuo keliu. Vėliau dėmesys tikrai sumažėja, nereikia norėti kiekvieną dieną mirgėti spaudoje. Galbūt kai kurie tiesiog kaupia „bombą“ ir vėl kada iššaus. Kad nebūtum pamirštas, manau, tiesiog reikia didelio noro ir darbo. Reikia nesustoti ir toliau sau kelti iššūkius.
Kokios mintys apėmė gavus Telšių mero padėką už miesto garsinimą?
Tikrai buvo malonu ir smagu, kai mane pakvietė į Telšių savivaldybę, nes meras norėjo mane pasveikinti. Maniau, kad tiesiog ateisiu į mero kabinetą, apsikeisime keliais žodžiais, tačiau į savivaldybės pagrindinę salę susirinko visi darbuotojai, pasitiko mane plojimais ir gerais žodžiais. Tikrai to nesitikėjau ir jaučiausi laimingas.
Kuris miestas – gimtieji Telšiai ar sostinė, kurioje šiuo metu gyvenate, – Jums mielesnis?
Vertinant iš jaunatviškos pozicijos, Vilniuje daugiau pramogų, daugiau įvairios veiklos, tačiau prie širdies tikrai arčiau Telšiai. Tai miestas, į kurį visada norisi grįžti. Savo istoriją turintis nuostabaus grožio nedidelis miestelis, kuriame užaugau. Kad ir kaip susiklostytų mano ateitis, kad ir kokiame mieste gyvenčiau, Telšius vis tiek visada mylėsiu labiausiai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inesa Uktverienė
Nuotraukos „FotoPRO“ ir iš TV3 archyvo