Diplomuota teisininkė, sėkmingai kopusi karjeros laiptais aviacijos srityje, Gabrielė Skairytė pernai žengė gan netikėtą profesinį žingsnį – po penkerių metų, praleistų Vilniaus oro uoste, kur dirbo aviacijos saugumo inspektore, pasiryžo mesti darbą ir karjerą pradėti tarytum nuo nulio. Nusprendė tapti mokytoja ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademiją – pradėjo studijuoti pradinį ugdymą ir ankstyvąjį užsienio kalbos mokymą.
Besimokydama paskutinėse klasėse, Gabrielė jau buvo tvirtai apsisprendusi, kad sieks teisininkės karjeros. Tuo metu tarp bendraklasių ši profesija buvo populiari ir laikoma prestižine, tad tai ir ją paskatino siekti šio diplomo. „Teisininko kelias atrodė ne tik sėkmingas, bet ir prasmingas – tuo metu naiviai tikėjau, kad tapusi teisininke įvesiu tvarką Lietuvoje“, – prisimindama savo motyvus studijuoti teisę juokiasi G. Skairytė.
Patirtis studijuojant teisę išgąsdino
Užsidegimas tapti teisininke truko palyginti neilgai – jau antrame kurse mergina pamatė, kad teisės mokslai ne jai. Mokytis buvo neįdomu ir sunku, studijuodama ji pirmą kartą susidūrė su tuo, ką reiškia neišlaikyti egzamino. Mokykloje visad buvo stropi ir uoli mokinė, tad tokia patirtis Gabrielę išgąsdino. Savo dvejonėmis pasidalijusi su šeimos nariais ir sulaukusi palaikymo, ji priėmė sprendimą daryti pertrauką ir metams pasiimti akademines atostogas.
Kadangi niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie galėtų sėdėti namuose be jokios veiklos, iškart pradėjo žvalgytis po darbo skelbimus. Išvydusi kvietimą dirbti Vilniaus oro uosto saugumo srityje, sėkmingai perėjo atranką ir taip atsidūrė aviacijos srityje.
„Praėjus metams, į teisės studijas grįžau ir jas baigiau, o Vilniaus oro uoste išdirbau net penkerius metus. Karjera sekėsi puikiai – pradėjusi nuo žemiausiojo laiptelio, vis kilau į aukštesnes pareigas. Tačiau po kiek laiko pajutau, kad išsisėmiau. Dar svarsčiau, gal vertėtų pradėti studijas, susijusias su aviacija, tačiau atėjo labai aiškus atsakymas, kad ne. Pilote nebūsiu, o aviacijos vadyba manęs nedomino, tad tolimos ateities su aviacija sieti neketinau“, – pasakoja G. Skairytė.
Pašaukimą atrado vesdama mokymus
Greitu metu Gabrielė paliko darbą Vilniaus oro uoste ir įsidarbino kitoje įmonėje, teikiančioje aviacijos saugumo paslaugas. Būdama instruktore, šįkart ji buvo atsakinga už švietimą – vedė įvairius mokymus ir seminarus. Tuomet ir pagalvojo, kad tikrasis jos pašaukimas yra mokymas, o ateitis – pedagogika.
„Esu kilusi iš pedagogų šeimos, mano mama yra lietuvių kalbos mokytoja. Pamenu, ne kartą kalbėjome apie mokytojo profesiją. Mama mane skatino studijuoti kalbas – lietuvių ar anglų, nes matė manyje didelį potencialą šioje srityje. Galiausiai, kai ėmiau svarstyti, gal tapti mokytoja, mama pasakė labai gražius žodžius: „Gyventi reikia taip, kad džiaugtumeisi gyvenimu. Jeigu tave tai džiugina, tai tik pirmyn, – prisimena Gabrielė. – Nepuoliau stačia galva, svarstymai užtruko net trejus metus, kol nusprendžiau studijuoti pedagogiką. Bet dabar jau labai aiškiai žinau, kad noriu būti mokykloje, noriu mokyti vaikus.“
Po pirmųjų studijų VDU Švietimo akademijoje metų, kai dėl karantino apribojimų paskaitos buvo persikėlusios į virtualiąją erdvę, Gabrielė sako labiausiai laukianti galimybės dalyvauti paskaitose gyvai – susitikti su dėstytojais, kurso draugais, taip pat atlikti praktiką mokykloje.
Privačioje mokykloje dirbti nenorėtų
„Norėčiau dirbti valstybinėje mokykloje, tikrai ne privačioje, – paklausta, kaip savo karjerą įsivaizduoja artimiausiais metais, mintimis dalijasi Gabrielė. – Privačioje mokykloje gali mokytis tikrai ne kiekvienas vaikas, tad manau, kad valstybinėje sistemoje vaikų įvairovė didesnė. Noriu dirbti ir su gabiais vaikais, ir su tais, kuriems galbūt sekasi sunkiau ir kuriems labiausiai reikia mokytojo dėmesio bei pagalbos.“
Mokykloje Gabrielei atrodo svarbiausias bendruomeniškumas – bendradarbiavimas ir su kolegomis, ir su vaikais, ir su jų šeimomis. Anot jos, vis daugiau šeimų supranta, kokią didelę reikšmę turi tai, kad tėvai patys domisi, kaip jo vaikui sekasi mokykloje. Praėjo tie laikai, kai tėvai atvesdavo vaiką, uždarydavo duris galvodami: „Štai, atvedžiau jums, jūs ir lipdykite iš jo asmenybę.“
„Studijuodama pedagogiką atradau mokymosi malonumą. Labai džiaugiuosi visomis užduotimis ir iššūkiais, su kuriais tenka susidurti. Mokytojo profesija tuo ir nuostabi, kad mokytis reikia visą gyvenimą, – šis kelias yra be galo prasmingas, veržlus ir kryptingas. Mano tikslas – pasiimti iš studijų kuo daugiau, pasisemti žinių, atverti mokyklos duris ir žengti koja kojon su ten laukiančiais iššūkiais, patirtimi bei naujovėmis“, – sako G. Skairytė.